Ką tai reiškia - „Motyvuotas“ ?

Eglė Masalskienė

Dirbu - sėdžiu įbedusi žvilgsnį į kompiuterio ekraną ir maigau klaviatūrą. Vienas dokumentas, antras, trečias... Jų čia visa šūsnis. Abejingai dėbteliu į tą krūvą, ir dirbu toliau -  neskubėdama, lėtai, netgi vangokai. Kitaip „nesigauna“: ketvirta valanda po pietų, pats tas laikas, kai viskas sulėtėja. Žinau, kad tokiu tempu besitvarkydama sugaišiu dar mažiausiai penkias valandas. Taip pat žinau, kad vienaip ar kitaip tą darbą reikia padaryti šiandien – ryt ryte turiu išsiųsti klientui. Na ir kas, manau, bene pirmas vakaras, praleistas taip. Nieko džiuginančio, bet ir jokios tragedijos. Tiesiog tingiai dirbu toliau. O kur skubėti? Jokio skirtumo – ar padarysiu iki devynių, ar iki dešimtos. Bet kokiu atveju – padarysiu.

Pažįstamas jausmas? Nuoširdžiai žaviuosi ir sveikinu, jei ne. Nesmagu? Man taip pat atrodo, kad čia kažko labai trūksta.

Taigi, dirbu ramiai sau toliau, ir – skambutis. Netikėtas, bet labai lauktas. Tiksliau - visada laukiamas. Nes tai seniai nematyta bendraminčių kompanija vėl renkasi į krūvą, ir kaip tik – šįvakar. Septintą. Vėluoti negalima, programa jau numatyta. Manot, mintyse jau ėmiau siusti ir keiksnoti savo nelemtą dalią? Nieko panašaus. Gal taip ir būtų buvę, jei šis susitikimas nebūtų buvęs toks svarbus. Bet šiuo atveju  tuojau pat pasakiau: „Taip, aš ateisiu. Nevėluosiu. Iki.“ Ir jau dėdama telefoną ant stalo žinojau, kad visus reikiamus darbus padarysiu iki išeinant. Kaip? Laisvai! Nėra nieko neįmanoma! Kai nori. Ir kai yra dėl ko norėti.

Popiečio apsnūdimas išgaravo kaipmat, nereikėjo nei kavos. Mintys tapo aiškios, tvarkingai surikiuotos. Tempas padvigubėjo, net, sakyčiau, patrigubėjo. Klaidų tikimybė? Jokios: karts nuo karto peržvelgdavau, ką padariau – geriau nebūna. Kūrybiškumas? Manot, tempas jį užmuša? Tik ne šiuo atveju! Juk vakare susitiksiu su įdomiais žmonėmis. Aš ir pati jaučiuos tokia atsipalaidavus, geros mintys generuojasi tarsi pačios, be jokių pastangų ir „ką gi čia dar sugalvojus“ kankinimosi. Šešios valandos – jau beveik baigiu. Bet dar turiu truputį laiko. Ir vieną kitą idėją. Tai nebūtina. Bet jei padaryčiau – būtų super! Vieną papildomą sumanymą padarau. Pusė septynių. Lieku savim baisiai patenkinta. Kitą sumanymą palieku tik „apmestą“ – bus ką veikt ryt ryte, vietoj mankštos. Viskas! Išlekiu.

Kam pažįstama pirmoji situacijos dalis, tas, manau, supras ir antrąją.

Susitikdami su įvairaus lygio vadovais – seminaruose, klubuose, kituose renginiuose – dažnai kalbame apie darbuotojų motyvacijos ir skatinimo dalykus. Jie rūpi kone visiems. Ir nesvarbu, ar tai vadinama motyvacija, ar – lietuviškiau – skatinimu, paprastai galvoje turima tas pats: ką dar mes, vadovai, galėtume padaryti, kad darbuotojai efektyviau (daugiau, geriau) dirbtų. Vieni akcentuoja pinigines skatinimo priemones, kiti – palankią aplinką, dar kiti – individualų priėjimą ir t.t. ir t.t. Panašumas toks, kad visi jie labai stengiasi – tam, kad darbuotojai stengtųsi.

Ilgam įsiminiau vieno vadovo gana griežtą ir tiesmukišką pasakymą – darbuotojų iš viso nereikia motyvuoti: jie turi būti motyvuoti patys savaime, o protingas vadovas tik tokius ir laiko.

Tąkart niekaip negalėjau jam pritarti. Bet minties nepamiršau. Matyt, ji ilgai kažkur sukosi, kol galiausiai vėl išlindo. Kaip tik tada, kai taip su azartu, vos ne vienu įkvėpimu po „stebuklingojo“ skambučio sugebėjau padaryti tiek, kiek nė nemaniau galinti. „Ot čia ir yra tas atvejis, - pamaniau, - kai savo galią pademonstravo tikroji, vidinė motyvacija“.

Juk skatinimo sistema, kaip mes ją dažniausiai įsivaizduojame, puikiai veikė ir taip – už laiku atliktą darbą klientas mokėjo sutartus pinigus, ir sutarta suma buvo man priimtina. Aš žinojau, kad padarysiu viską laiku ir pakankamai tvarkingai, tik pats darbo efektyvumas nebuvo labai jau „super“. Kitaip sakant, negalėdama įveikti tingulio, sukausi lėtai, taip atimdama iš savęs vakaro laiką. O jei vis tik būčiau „per jėgą“ ar gėdindama privertusi save greičiau suktis, vidinio konflikto ko gero būčiau neišvengusi. Net pažadas sau, pvz., pažiūrėti filmą, tikriausiai nesuveiktų. O kam – galiu juk ir kitą kartą.

Šiuo atveju filmas, pinigai, vakaro laikas sau, net savęs kalbinimas ar varymas „per jėgą“ – visa tai kaip ir būtų tarsi skatinimas. Bendraminčių skambutis pataikė kaip tik į „dešimtuką“, kuris ir buvo tas paslaptingas mygtukas, kurį paspaudus lyg gelbėjimo parašiutas išsiskleidė motyvacija.

Dabar, kai galvoju apie skatinimą ir motyvaciją, nors kalbininkai gal sakytų, kad tai viena ir tas pat, negaliu atsikratyti tokio vaizdo: dviejų metų mažylį mama įkalbinėja prieiti prie „tetos“ ir pasiimti siūlomą žaislą. „Na, eik, gi, teta gera... pažiūrėk, koks gražus žaisliukas... tu gi drąsus... nubėk, aš po to tau dar ir saldainį duosiu... negražu, nesiožiuok...“ Taip kalbėdama ji net po truputį stumia vaiką į priekį, galiausiai paima už rankos ir bando eiti bent jau kartu. Mama labai stengiasi. Tai – skatinimas.

Ką daro „motyvuotas“ vaikas? Pirmiausiai, jis negali atitraukti akių nuo žaislo. Jam jo reikia, labai labai. Bet jis nebūtinai puola link nepažįstamos „tetos“ tuojau pat. Jei pagal savo būdą yra lėtesnis, tiesiog stovi ir žiūri, kol jo pasiryžimas auga. Jei taip išauklėtas, galbūt pasako: „mamyte, ąš jo labai noriu, aš paimsiu, gerai?“. Ir nueina, ne taip svarbu, drąsiai ar atsargiai. Svarbu – labai savim patenkintas sugrįžta. Ir net jei mama bandytų atkalbėti, vargu, ar jis taip jau ir nusiramintų. Tai – vidinė motyvacija. Jėga galinga. Bet vien skatinimu iki jos neprisikasi – jai reikia tiesiog leisti užaugti. Jeigu ji yra jau „sudygusi“. Jeigu nėra – skatinimas šiek tiek veikia, po truputį, bet iš esmės toks žmogus tiesiog plaukia pasroviui, vangiai ir nuobodžiai, nepasiekdamas ypatingų rezultatų ir niekuo nežavėdamas savo darbdavių. Savas verslas? Be vidinės motyvacijos – nė iš vietos.

Taigi, tąkart bevažiuodama į aną susitikimą, vis galvojau – va, tas jausmas, kuris manęs neapleido tas trejetą valandų, ir kuris tarsi varikliukas palaikė energingumą, entuziazmą, kūrybiškumą, dėmesingumą ir pan. – kaip tik tas jausmas man ir yra reikalingas, jis yra ta stebuklinga jėga – vidinė motyvacija. Visa paslaptis - kaip išmokti ją pažadinti savyje visuomet, kai tik užsigeidžiu?

Geriausias būdas – nusprendžiu – yra praktika. Todėl nesigilinu į visokias teorijas, o tiesiog dairausi ir stebiu – kas ir kaip tą daro.

Pirmiausiai kažkodėl prisimenu peliuką Mikį ir jo arklį (gaila, vardas iš galvos visai išgaravo). Gal ir jūs žinote tą istoriją? Mikis nusprendė dalyvauti jojimo varžybose, užsirašė, o grįžęs namo aptiko, kad per tą laiką, kol jis buvo išvykęs jo greitasis arkliukas įsisuko į kluoną ir suėdė tiek jo taip mėgiamų avižų, kad pasidarė panašesnis į apvalainą karvę nei į lenktyninį žirgą. Žodžiu, per kelias dienas arkliui reikėjo daug treniruotis ir numesti svorio. Mikis kalbino jį gražiuoju, tarėsi, žadėjo visokius skanėstus (po varžybų) – arkliukas norėjo, stengėsi, bet jam buvo labai sunku bėgti, ir jis po kelių ratų jau nebetekdavo jėgų. Tada Mikis supyko ir ėmė bartis ir gėdinti draugužį. Susigėsti tai jis susigėdo, bet tuomet nebėgo iš viso. Galiausiai Mikiui į galvą šovė geniali mintis! Jis susitarė su Sargiu (neprisimenu ir tikrojo šunelio vardo), kad šis jam pagelbės: pririšo prie uodegos kuokštą šieno, o gal avižų, ir nurodė bėginėti priešais arklio nosį. Arkliukas jau nė nemanė treniruotis, jis tik norėjo pasiekti kuokštelį šieno, na, gal širdagraužiui nuraminti, kad viskas taip nevykusiai susiklostė. Taigi, jis tik ištiesė kaklą, jau jau griebs, o vikrus šunelis – ir vėl per metrą į priekį... Taip arkliukas nė nepajuto, kaip visą ratą aplink ganyklą apibėgo. Ir bėgti buvo lengva! Šieno kvapas – puikus ir nekenksmingas „dopingas“. Bet dabar atsirado kita bėda – arklys galėjo treniruotis tik su Sargiuku, o Sargiui tai greitai ėmė nusibosti, tuomet jis bėgdavo lėtai, ir žaidimas nebetekdavo prasmės. Mikis turėjo dar geriau pasukti galvą, kol sugalvojo prie meškerės galo prikabinti kaulą, tą meškerę jis laikydavo sėdėdamas ant arklio, kaulas kvepėdavo šuneliui, jis bėgdavo paskui jį, o prie šunelio uodegos pririštas šienas kvepėdavo arkliukui, taigi, jis irgi bėgdavo. Visi suprato, kad tai – žaidimas. Betgi žaisti buvo smagu! Kur kas smagiau nei nuobodžiai treniruotis. Jei gerai prisimenu, tai net varžybų metu, jau artėjant prie finišo, kai atsirado lyg ir nenugalimas konkurentas, lyg iš niekur atsiradęs šunelis išgelbėjo situaciją ir padėjo Mikiui su savo ristūnu (po varžybų jis taip ir atrodė!) laimėti.

Išvada? Motyvaciją žadina tai, ką labai mėgsti, ko labai nori, pvz., kvapnus šienas + žaismingas pateikimas ir pats žaidimas. Žinoma, jei nors truputį mėgsti žaisti. Tiesą sakant, visi mėgstame ką nors žaisti.

Ta Mikio istorija „užvedė“ dar ant vienos minties: kol arkliukas stengėsi bėgioti, kad numestų svorio (t.y., bėgo nuo nemalonaus savęs kaip storulio vaizdelio), jam tai buvo sunkus darbas. Prasmingas, bet vis tik darbas. Tokiam darbui reikia daug jėgų ir valios. Kai tik pakeitus treniruočių taktiką arkliukas ėmė bėgti link norimo skanėsto, situacija iškart pasikeitė. Taigi, kaip geriau – „Nuo“ ar „Į“ ?

Tas pats, beje, kartojasi ir žmonių gyvenime, taip pat ir darbe, žinoma. Jei tik imame ko vengti, bėgame nuo ko, bijome, tai kurį laiką gal bėgame ir greitai (nes ta grėsmė labai labai baisi), bet emocinė būsena paprastai būna nekokia. Ilgainiui galime turėti problemų dėl nuolatinių stresinių būsenų. Kūrybiškumui per didelė įtampa, sumišusi dar su baime, geros įtakos taip pat nedaro. O entuziazmas? Na, tik pamėginkit įsivaizduoti žmogų, kuris rudens gripams prasidėjus laikosi strategijos „kad tik nepasigaučiau viruso“, t.y., jis bėga (slepiasi) nuo baisaus ir nemalonaus gripo. Kaip? Nevaikšto į renginius, kur daug žmonių, stengiasi nesušalti lauke ir neperkaisti patalpoje, nuolat skaito informaciją laikraščiuose, kas kur ir ar sunkiai serga... O ar galima čia kaip nors pritaikyti kitą strategiją - judėti link ko nors? Tie, kas pirmiausiai įsivaizduoja save sveiką, o ne sergantį, ir stengiasi sveikatą stiprinti bei palaikyti, o ne ligos išvengti – jie kaip tik tai ir daro. Sveikatą (ir atsparumą) stiprina mankšta grynam ore, grūdinimosi procedūromis, sveika mityba, vitaminais ir t.t.. Taigi, kurie iš jų jums atrodo entuziastingesni?

Tikslus ir aiškus supratimas bei įsivaizdavimas, ko noriu, ir ėjimas kaip tik link to, paprastai padeda augti ir stiprėti vidinei motyvacijai. Kai tik ši ima slopti – pasvajojame apie tai, kas mums labai svarbu, ir jėgų vėl atsiranda. Kai kada svajonės, beje žmonėms būna reikalingos visai ne tam, kad jos būtų kada nors įgyvendintos, o tiesiog tam, kad jie turėtų kuo ‚pasimotyvuoti“ reikalui esant, palaikytų dvasią, taip sakant. Draugė neseniai pasakojo apie bičiulę, kuri nuolat kalbėdavo, kaip norėtų pakeliauti po Ispaniją. Ta bičiulė turėjo kažkokių sunkumų (ir tuo metu, žinoma, apie Ispaniją kalbėjo dar dažniau), kuriems susitvarkius vyras jai padovanojo kelionę po Ispaniją. Tai štai ta bičiulė esą guodėsi mano draugei, kad nebežino, kaip pasielgti – supranta, kad vyras gero norėjo, bet į Ispaniją tai ji nenori, nes   tai gi tik svajonė – apie ką gi ji po tos kelionės svajos, kai reiks „pasimotyvuoti“? Jei skaitėte „Alchemiką“, gal atkreipėte dėmesį ir į ne pagrindinio veikėjo – stiklo dirbinių pirklio – žodžius apie svajonę nukeliauti į Meką: „o kaip gi be tos svajonės gyvenčiau, tegu ji būna visam gyvenimui“, - kalbėjo pirklys.

Priešingas dalykas „noriu“ yra „reikia“. Reikia tai reikia – ir darome... Bet kaip? Be vidinės motyvacijos, žinoma. Kai reikia – darbą reikia daryti, kai noriu – jis pats darosi. Per didelis garbinimas „Reikia“ išsiurbia daug jėgų, atima gyvenimo džiaugsmą. „Noriu“ - kiek jėgų išsiurbia, antra tiek prideda. Sakom, atradę „savo“ sritį ir darantys tai, ką nori, žmonės daugiau ir pasiekia. Ne visada gaunasi, ne visada galima? Minimali, bet būtina „noriu“ rūšies veiklos dozė – na, bent 30 min. kiekvieną dieną, savaitgaliais ar sekmadieniais – tarkim, pusdienis, atostogų metu – gal savaitė.

Kartais labai naudinga stebėti ne tik kitus, bet ir save. Tam, kad pastebėtume kartais labai labai individualius savo vidinės motyvacijos palaikymo būdus.

Vasarą buvome su Vitoldu Nidoje. Pagalvojome, kad smagu kada nors būtų paplūdimiu nueiti iki Preilos (apie 10 km). O kaip grįžt - ėmėme kurti visokius planus, kaip ten nuvežti ir palikti dviračius ir pan... Keblu. Taigi, nėjome. Bet kitą dieną, kai išėjome į pajūrį pėsti, nusprendėme tiesiog šiek tiek pasivaikščioti, ir pasukome dešinėn - kaip tik link Preilos. Tada ėmiau kalbint Vitoldą: ot imam ir einam DABAR iki tos Preilos. Kaip grįšim, ar nebus per daug? Reikėjo pasiplanuot ir išeit anksčiau. Sumuštinių gerai būtų. O jei ims lyti? (kasdien lijo) Visi klausimai turėjo logiškus paaiškinimus (skėčiai kuprinėje, be pietų dar nieks nenumirė, netemsta pakankamai ilgai), išskyrus tą "kaip grįšim". Tada pagalvojau - koks skirtumas, kaip. Svarbiausia - tai kad NUEISIM. O jei jau nueisim, tai NEBUS KITOS IŠEITIES, ir kažkaip sugrįšim. Vėlai, anksti, šlapi, sukaitę, sušalę, pavargę, autobusu, autostopu, pėstute keliu, pėstute pajūriu, mišku - nu KOKS SKIRTUMAS...

Nuėjom, prisirinkom gintarų, grįžom iki pat kairiausio (taigi, esančio toliausiai) "savo" pliažo, su didžiausiu malonumu išsimaudėm ir galiausiai apsiavę batus parpėdavom namo. Kas esat tiek basas ėjęs smėliu, žinot tą malonų jausmą - tada juk kiti pėdos raumenukai dirba.

Pasidariau sau išvadą - dažnai svarbu tik pradėt, pagauti "fun" (ot davai - liaudiškai sakant), ir nesiimt planuot visko iki pabaigos. Nes jei planuosi - tai arba taip ir nepradėsi, arba neliks to , kas kvepia nuotykiu, taigi, ir viso "fun" varikliuko. O jei pradėsi, tai įvarysi save į kampą - nebus kur dėtis, ir kažkaip išsisuksi.

Beje, nelijo. Preilos pliaže ledų buvo . Ir tai buvo pati šilčiausia ir saulėčiausia diena. Jau neskaitant gintarų

Jei šitos trumpos kelionės pajūriu metu mane motyvavo pats procesas ir laisva improvizacija, tai kitus gali motyvuoti priešingas dalykas – gebėjimas pačiam pasidaryti planą, pasiruošti, ir tiksliai jo laikytis. Tokiam žmogui svarbiau ne procesas, o pasiekiami rezultatai. Einant nuo Nidos į Preilą, jam tikriausiai patiktų pasiruošti šiam žygiui, žinoti bent jau kiek kilometrų yra tas atstumas, taip pat einant apskaičiuoti, per kiek laiko nueita pirmyn, tada prognozuoti grįžimo atgal laiką, o motyvacijai senkant ją pastiprintų, pvz., lenktyniavimas pačiam su savimi – grįžti reikia pasistengti greičiau nei nueita pirmyn.

Išvada? Aš atradau, kas man padeda judėti , t.y. motyvuoja. Beje, tie patys dalykai, kaip dabar suprantu, veikia ir kitose veiklos srityse, ne tik pasivaikščiojimo pajūriu metu. Štai šiaip straipsnio niekada ir neparašyčiau. Net jei sutartume „kada nors“ arba „kai galėsiu". Žinodama tai, pažadu temą (svarbu – pradėti) ir datą, o tada – kai jau nebelieka kitos išeities – belieka apgalvoti, ką galiu parašyti ir ... parašyti. Gal tai ir prieštarauja patarlei „pirma pamatuok, po to nukirpk“, bet ...  o jeigu tai veikia? Naudokite viską, kas veikia jums. Jei stebėsite save, atrasite tai. O kitų metodai gali ir netikti. Tuomet pamėginę kartą-kitą tiesiog nukiškite juos į giliausią stalčių.

Dirbu - sėdžiu įbedusi žvilgsnį į kompiuterio ekraną ir maigau klaviatūrą. Vienas dokumentas, antras, trečias... Jų čia visa šūsnis. Abejingai dėbteliu į tą krūvą, ir dirbu toliau -  neskubėdama, lėtai, netgi vangokai. Kitaip „nesigauna“: ketvirta valanda po pietų, pats tas laikas, kai viskas sulėtėja. Žinau, kad tokiu tempu besitvarkydama sugaišiu dar mažiausiai penkias valandas.

Ką man kalba mano kūnas

Eglė Masalskienė

Kas tai yra kūno kalba, daugelis esame girdėję. Įvairiuose seminaruose bei kursuose, kuriuose mokoma bendravimo meno subtilybių, raginama atkreipti dėmesį ne tik į tai, ką kalba pašnekovas, bet ir į tai, ką jam bekalbant veikia jo kūnas – judesius, įvairius gestus, laikyseną, veido išraišką, akių judesius ir pan., taip pat ir į balso charakteristikas. Kam viso to gali prireikti? Nagi tam, kad galėtume geriau suprasti, kas iš tiesų vyksta žmonių, su kuriais tuo metu bendraujame, galvose – t.y., ką jie galvoja, ką jaučia, kokiais požiūriais vadovaujasi, ir ar tai, ką sako, yra tikrai tai, ką jie ir nori pasakyti. Kad mintys bei emocijos ir kūnas yra tarpusavyje susiję, tikriausiai abejonių nekyla – štai iš susitikimo su klientu grįžo kolega: iš jo nuleistų pečių, surauktos kaktos ir „nukabintos nosies“ suprantame, kad jam atrodo, jog susitikimas nepavyko ir jis jaučiasi prastai; o štai po pokalbio su vadovu į kabinetą tiesiog įskrenda bendradarbė, ji šypsosi ne tik lūpomis – visu veidu, ir net klausti nereikia, kokį atlikto darbo įvertinimą ji išgirdo, ir ar tas įvertinimas jai yra svarbus. Dar daugiau – bent jau šiais abiem minėtais atvejais būtent tai, ką kalbėjo kūnas, buvo nulemta vidinės žmogaus būsenos, t.y. jo minčių ir emocijų, kurias tos mintys jam sukėlė.

Bet – tikriausiai susimąstėt kada - jei kalba kito žmogaus kūnas, tai gal kalba ir mano paties? Ir tikrai taip, jis kalba. Jis kai ką pasako kitiems apie tai, kaip aš jaučiuosi. Ypatingai tada, kai esu atsipalaidavęs ir nekontroliuoju savęs. Jei tai žinau, ir jei labai stengsiuos, galiu išmokti kūną valdyti, ir tada jis pasakys aplinkai visai kitus dalykus nei esantys mano viduje – kitaip sakant, aš išmoksiu vaidinti. Bet net ir šiuo atveju tai, ką kalbės kūnas, bus nulemta mano vidinės būsenos – mano apsisprendimo, valios ir įsitikinimo, kad reikia atrodyti vienaip ar kitaip. Žodžiu, mano išorė priklauso nuo mano vidaus.

Ar mano išorė (kūnas) yra reikalingi tik aplinkiniams – kad jie galėtų geriau mane suprasti? Kvailas klausimas, juk, žinoma, ne, nes mano kūnas reikalingas pirmiausia man pačiam, juk aš jame gyvenu! Gerai, tuomet eikime toliau. Jei kūno kalbos stebėjimas gali suteikti vertingos informacijos tuomet, kai stebime kitą žmogų, tai gal ir savo paties kūno kalbos stebėjimas gali būti kažkaip naudingas? Kitiems jis „išduoda“, kas darosi mano viduje, bet man pačiam... Juk ir taip žinau, kas yra tame mano viduje – ir ką galvoju, ir kaip jaučiuosi, ir ko noriu, ir ... visa kita. Ne? Na, bent jau dalis skaitančių šioje vietoje tikriausiai kiek sudvejojo. Žinoti ir suprasti, kas dedasi kiekvieno iš mūsų viduje ne visada paprasta. Jau vien todėl, kad tą vidų sudaro ne vien lengviau pažįstama sąmonės sritis, bet ir daugiau ar mažiau pasislėpusi pasąmonė. O kuri iš šių dalių nulemia kūno kalbą? Greičiausiai, gali tą daryti abi. Juk ir sakome, pvz., „sąmoningai atsisėdau veidu į šviesą“ arba „kažkaip nesąmoningai tarsi patys susigniaužė kumščiai“ ir pan.. taigi, peršasi mintis, kad stebėdami savo kūną, galime gauti informacijos ne tik apie tai, ko norime ir ką galvojame sąmoningai, bet ir apie tai, kokiais pasąmonėje glūdinčiais įsitikinimais vadovaujamės, ir ko iš tikrųjų, net patys sau neprisipažindami, norime.

Tai daryti bus lengva, jei laikysimės požiūrio, kad žmogaus Aš, kurį sudaro jo kūnas, psichika ir siela, yra vientisas. Senosios kultūros dažniausiai tuo tikėjo be išlygų. Sustiprėjus medicinos, biologijos mokslams, tos žmogaus dalys buvo kaip ir atskirtos ir stebimos bei tyrinėjamos atskirai. Vėliau Z.Froidas savo genialia mintimi, kad tarp kūno ir psichikos gali būti ryšys, tarsi vėl iš naujo padarė pradžią vientiso požiūrio į žmogų formavimuisi. Tą mintį vystė kiti. Pvz., vienas jo mokinių K.Jungas pastebėjo, kad kūnas ir dvasia nuolat veikia vienas kitą, lygiai taip, kaip kad sąmonė ir pasąmonė daro įtaką viena kitai. Remdamosi tokiais teiginiais, tarsi ant kokio pamato ėmė formuotis įvairios psichologinės ir psichoterapijos teorijos. Kaip pavyzdys: viena jų – geštalto terapija – pabrėžia visumos (t.y. geštalto - iš vok.k. Gestalt) svarbą, o į žmogų žiūri kaip į visuminį organizmą, susidedantį iš daugelio dalių, susijusių viena su kita taip, kad pasikeitimai vienoje dalyje visuomet lemia pasikeitimus visose kitose dalyse. Geštalte tiek psichologiniai tiek fiziniai procesai yra laikomi tos pačios visumos (asmenybės/organizmo) aspektais: psichologiniai procesai (pvz. konfliktai) matomi kaip aiškiai susiję su fizine išraiška, o fiziniai procesai (pvz. kūno padėtis, raumenų įsitempimas, kvėpavimas, kt.) traktuojami kaip prasmingos asmenybės išraiškos formos.

Taigi, teorijos teorijomis, o praktiškai, taip, kad turėtume realios naudos kasdieniame gyvenime - į kokius kūno ženklus verta išmokti atkreipti dėmesį?

Sakėme, kūno kalba – tai judesiai, gestai, laikysena, veido mimika, balso charakteristikos. Bet jei jau imame galvoti apie savęs paties, o ne kitų žmonių stebėjimą, tai netrukus pastebėsim, kad tų ženklų yra ir daugiau. Tarkim, pabąla ar išrausta veidas, išmuša karštis, išpila prakaitas, ima šiurpas, nukrečia drebulys, pradeda drebėti rankos, kojos tampa lyg medinės, gniaužia kvapą, išdžiūsta burna, žodžiai stringa gerklėje, nuo „saulės rezginio“ į visą kūną pasklinda maloni šiluma ir pan.. Tai taip pat yra kūno signalai, kuriais jis mums kažką nori pranešti. Galbūt: „žmogau, tu juk jaudiniesi“, „dabar išsigandai“, „šito pasakyti tai tu juk iš tiesų negali“, „dabar tau tapo ramu“ ir t.t..

Yra ir dar daugiau signalų, kuriuos gali pasiųsti kūnas. Pavyzdžiui, skausmas. Bet palaukit, -taip ir norisi sakyti, - skausmas juk jau „iš kitos srities“, jis yra ženklas ne mano minčių, bet kokios nors ligos ar negalavimo, ir jis ne rodo kokias nors mano emocijas, o – atvirkščiai – teikia jas, ir, beje, ne pačias maloniausias, ir apskritai, kai ką skauda, tai reikia eiti pas gydytoją arba vaistininką, nustatyti ligą ir ieškoti vaistų tai ligai gydyti... Kaip tik toks požiūris į skausmą, taip pat ir visus kūno negalavimus sako, kad esame įpratę gana griežtai atriboti, kas – kūno, o kas – sielos. Na, bet jei net ir taip, gerai, kad bent juos pastebime, neignoruojame ir vienaip ar kitaip bandome ieškoti priežasčių.

Ir vis tik kaip dažnai mes pasakome – „skauda..., ai , tai – nuo nervų“. Kad įtampa, streso išgyvenimas turi įtakos fizinei sveikatai – paprastai neabejojame. Yra ir specialus terminas – psichosomatika, kurio supratimas, beje, vis dar labai nevienodai aiškinamas. Bendrais bruožais - psichosomatiniais laikomi tokie sutrikimai, kurių pirminės priežastys, sukėlusios fizinius simptomus, yra psichologinės. Pačia plačiausia prasme – nervinė įtampa, streso išgyvenimas susilpnina imunitetą, ir žmogus ima sirgti, o sustreikuoja pirmiausiai ta jo dalis ar vieta, kuri yra silpniausia. Pvz., jei žmogus turi silpną skrandį, vadinasi, patyrus didelį stresą, skrandis jam ir sustreikuos, o jei kitas turi polinkį aukštam kraujospūdžiui, tai susinervinus būtent kraujospūdis ir sureaguos.

Į patį žodį „psichosomatika“ dažnas ir gydytojas, ir pacientas žiūri nerimtai – „ai, tai (tik) psichosomatika, iš tikrųjų juk nieko (nieko rimto) nėra, poilsis, raminanti arbatėlė – ir praeis“. Juk jei nėra fiziologinių pokyčių, o tik skausmas (sunkumas, niežėjimas ir pan.)... tai nieko ir nėra. „Ir nereikia prisigalvoti“, - taip ir norisi pratęsti. Juk iš tikrųjų daug kam pasidaro gėda, kad jis eina ieškoti ligų, kurių nėra, kai tuo tarpu gydytojai turi tiek darbo, ir yra tikrai rimtai ir sunkiai sergančių. Kurį laiką viskas užsimiršta, o vėliau, žiūrėk skausmas jau ir ne be pagrindo - pasirodo, jau susiformavo ir fiziologiniai pokyčiai. Šitaip su taip vadinamomis psichosomatinėmis ligomis nutinka dažnai. Tai, vadinasi, kūnas vis tik nemelavo, o ir „prisigalvoti“ jis juk nemoka – skausmas visada yra signalas, kad kažkas yra ne taip. Net ir tada, kai tyrimų rezultatai nieko nerodo. Tik klausimas – o negerai – tai kur?

Dar Antikos laikais Hipokratas pastebėjo, kad svarbiau yra „suprasti, kas turi ligą, o ne kuri tai liga yra“.

Jau minėtas psichoanalizės pradininkas Z.Froidas psichosomatinių reiškinių prigimtį aiškino taip: nemalonus ir nepriimtinas asmenybei jausmas ar noras yra išstumiamas į nesąmoningą sritį, ir išgyvenamas ne kaip jausmas, o kaip fizinis simptomas. Taigi, tas „negerai“, kurio reikia ieškoti psichosomatinių ligų atvejais, ir kuris yra fizinių simptomų sukėlėjas, greičiausiai slepiasi pasąmonėje jausmų ir norų pavidalu. Jei tik galėtume tuos jausmus ir norus „išjungti“, dingtų ir simptomai. Deja, išjungti negalime, jie ir taip jau yra slopinami, kaip tik todėl ir reiškiasi ne tiesiogiai, o per fizinius simptomus. Bet gerai pagalvoję, tikrai galime sugalvoti kokį kitą būdą – pavyzdžiui, juos pakeisti kitokiais jausmais ir norais. Juk nuo ko priklauso, ko aš noriu? Nagi nuo to, ką aš vertinu. Niekada nenorėsiu to, kas man nėra svarbu. O nuo ko priklauso, kaip aš jaučiuosi, tarkim, kai nuo ryto dargana? Nuo mano požiūrio į darganotą orą, nuo prisiminimų, susijusių su dargana, nuo mano įsitikinimo, koks oras vadinamas blogu, o koks geru. Pačių jausmų ir norų pakeisti negalime, ir prisimenamų faktų negalime pakeisti taip pat, bet galime keisti savo požiūrius ir įsitikinimus. Tas „negerai“ yra ne su pasąmone, ir ne jausmai ar norai yra „negeri“ (kaip tik dėl to, kad mes taip manome, jie juk ir slepiasi), tas „negerai“ yra mūsų įsitikinimuose.

Teoriškai viskas labai gražiai susidėlioja, o praktiškai? Kaip gi sužinoti, kuris tas mano įsitikinimas yra „neteisingas“?

Grįžkime atgal, nuo ko ir pradėjome – prie mokymosi stebėti savo kūno kalbą, įskaitant visus jos signalus, taip pat ir skausmą ar kitus fizinio negalavimo simptomus. Stebėti ir interpretuoti.

Matyt, dėl to, kad ligų nemažėja, nors medicina išranda vis naujų ir vis efektyvesnių kovos su jom būdų, nuolat atsiranda įvairių daugiau ar mažiau keistų ir neretai sunkiai moksliškai pagrindžiamų teorijų ir mokymų, kaip tapti sveikesniu. Žiūrint labai pragmatiškai, net jei ir negali ko paaiškinti, bet jei veikia – kodėl gi ne? Juo labiau, jei ir žalos niekam nedaro.

Taigi, kai kurios teorijos sako, kad net ne dalis, o visos ligos yra psichosomatinės kilmės. Ir jei tik įgusi nuolat stebėti tai, ką kalba tavo kūnas ir interpretuoti tuos signalus, tavo sveikata išties bus tavo rankose. Tiksliau – tavo valioje. O interpretuoti galima, nes tam tikri „neteisingi‘ įsitikinimai „išlenda“ ne bet kokių atsitiktinių, o tam tikrų simptomų pagalba. Kitaip sakant, šios teorijos sako, kad ne dėl bet kokio streso suserga tiesiog silpniausia žmogaus vieta, o kad tam tikras slaptas vidinis konfliktas „išlenda“ tam tikrų fizinių negalavimų pavidalu. Tarkim, anot Lizos Burbo (Lise Bourbeau), Kanadoje įkūrusios mokyklą „Klausykis savo kūno“ ir dirbančios ne tik su klientais, bet ir su psichologais, besimokančiais jos metodo, pūlingo uždegimo priežastis – visuomet užslopintas pyktis, kuris, savo ruožtu, gimdo nusivylimo ir bejėgiškumo jausmą. Tai, kokioje vietoje susiformavo pūlinys, gali padėti nustatyti, su kokia gyvenimo sritimi susijęs šis užgniaužiamas pyktis (kojos – jomis mes turėtume tvirtai stovėti ant materialaus pagrindo; rankos – jomis mes bendraujame, pirštai – jais kažką laikome, įsikimbame, taip pat dirbame darbus; veidas – jį rodome kitiems ir t.t.) O štai niežulys kyla tuomet, kai žmogus kažko labai stipriai nori, bet neleidžia sau to noro realizuoti (pvz., bijodamas įžeisti ar supykdyti kitą), taip pat tuomet, kai žmogus jaučiasi tarsi įvarytas į kampą – tuomet jis tampa labai nekantrus ir sudirgęs. Net slogos priežastis, pasirodo, gali būti ne peršalimas, ir ne čiaudintis kolega, o tai, kad pasijutai pasimetęs, besąs visiškai susipainiojęs kažkokioj situacijoj, nematai sprendimo ir pasiklydai tarp nereikšmingų smulkmenų. Tai yra, kai situacija „blogai kvepia“ – pas laikas susirgti sloga ir „pasiplauti“...

Interpretuoti kūno siunčiamus signalus gali labai padėti nuo senų senovės patarlių, priežodžių pavidalu kaupta liaudies patirtis. Juk neveltui sakoma, pvz., „sulinko nuo sunkaus gyvenimo svorio“ – jei nugaros skausmas neleidžia išsitiesti, žmogus galbūt jaučiasi užsivertęs ant pečių per daug, jam atrodo, kad jis neša ir už save, ir už kitus, kad nieks jam nepadeda ir kad yra išnaudojamas. Kitas priežodis – „iš pykčio gumbas išaugo“ – tai vėl nuoroda į arba pūlinio susiformavimą, arba į auglio atsiradimą.

Kad galėtume interpretuoti, pirmiausiai mes turėtume norėti pastebėti, ir džiaugtis pastebėję kūno siunčiamus signalus, o ne išsigąsti ir imti grumtis su realia ar dar tik įsivaizduojama liga. Kai kovoji, visada kažkas pralaimi. O juk fizinis simptomas – tai tavo paties sau duotas ženklas, kad laikas kiek pasitvarkyti savo įsitikinimų archyve. Tarkim, pajutai sunkumą ar net skausmą ties skrandžiu. Spontaniškai gali kilti mintys „na ir vėl, ir visai ne laiku, dar tas susirinkimas, kaip reiks ištvert iki darbo pabaigos ir pan.“. Geriau būtų pirmiausiai padėkoti savo kūnui, kad atsiuntė tą signalą, kurio tu dar nesupranti, bet labai nori suprasti, o po to pakalbinti jį (skausmą, sunkumo jausmą), stengdamasis išsiaiškinti, kodėl jis atėjo ir ką jis tau nori pasakyti. Galbūt tuos atsakymus išgirsi kaip tarsi savaime kilusias mintis. Pabandyk atreaguoti į jas ir stebėk, ar keičiasi savijauta. Visai tikėtina, kad staiga pajusi, jog labai nenori pasisakyti susirinkime ir manai, kad nesugebėsi suvaldyti situacijos, ir jei taip nutiks, tau bus gėda. „Geriau būtų tau ten neiti“, - gali pasakyti tas nemalonus jausmas skrandyje. Kokiu stebuklingu būdu atėjo tas atsakymas? Iš tiesų, nieko stebuklingo – kai nori pažvelgti tiesiai į savo pasąmonę, ji slepiasi, o kai kreipeisi „aplinkiniu“ keliu kalbindamas savo jausmą skrandžio srityje, pasąmonė atsipalaidavo, panašiai kaip kad įvyksta sapnuojant. Kartais vien įsisąmoninimo užtenka, kad nemalonus simptomas praeitų. Jei ne – reikia „kalbėtis“ su juo toliau. Pvz., „Klausyk, visada galvojau, kad jei nesuvaldai situacijos, tai yra gėdingas dalykas. Pabandysiu pakeisti šį savo požiūrį. Iš tiesų, juk kartais būna neįmanoma visko numatyti, ir ... nieko bloga, jei įvykiai klostosi ne taip, kaip numačiau“.

Jei toks kalbėjimosi pačiam su savimi būdas jums atrodo nepriimtinas, tuomet galite tiesiog užduoti sau keletą klausimų, kaip pataria jau minėta Liza Burbo:

1*Kokiais epitetais geriausiai apibūdinti tai, ką aš jaučiu?

Atsakymas į šį klausimą parodys jūsų santykį į žmogų ar situaciją, kurie išprovokavo problemą.

2*Ko man neleidžia daryti ši liga (nemalonūs pojūčiai)?

Atsakymas padės nustatyti, kokie norai yra blokuojami.

3*Ką mane verčia daryti ši liga (nemalonūs pojūčiai)?

Atsakymus pradėkite žodeliu „ne“. Atsakymas taip pat padės nustatyti, kokie norai yra blokuojami.

4*Jei aš leisčiau sau realizuoti šiuos norus, kaip pasikeistų mano gyvenimas?

Atsakymas padės nustatyti poreikius, kuriuos šiuo metu blokuoja kažkokie klaidingi įsitikinimai.

5*Jei tik aš leisčiau sau būti ... (įrašykite atsakymą į prieš tai buvusį klausimą), kas baisaus ar kas nepriimtina nutiktų mano gyvenime?

Atsakymas padės suprasti, koks požiūris (įsitikinimas) blokuoja tavo norus ir poreikius, taip sukeldamas fizinius simptomus ir problemas.

Jei tuos klausimus susirašysite ant mažo spalvoto lapelio, o jį įsimesite į tą darbo stalo stalčių, kuriame laikote visokias piliules „atsargai“, gal pravers...

Kas tai yra kūno kalba, daugelis esame girdėję. Įvairiuose seminaruose bei kursuose, kuriuose mokoma bendravimo meno subtilybių, raginama atkreipti dėmesį ne tik į tai, ką kalba pašnekovas, bet ir į tai, ką jam bekalbant veikia jo kūnas – judesius, įvairius gestus, laikyseną, veido išraišką, akių judesius ir pan., taip pat ir į balso charakteristikas. Kam viso to gali prireikti?

Šiame kolektyve esate naujokas  ir – ką?

Neseniai vienas vyrukas, pavadinkim jį Tomu, geras savo srities specialistas, kone dešimtmetį pragyvenęs užjūriuose, papasakojo savo situaciją, vienu metu tapusią jam kone problema (vėliau vistik viskas sėkmingai išsisprendė):

Taigi, Tomas sugrįžo tvirtai įsitikinęs, kad tai, ką jis gerai moka ir išmano, galės lengvai pritaikyti Lietuvoje. Nes tai – labai nauja, nes tai – sritis, kuri mūsų krašte dar beveik visai „nejudinta“, nes tai – gali padėti verslo įmonėms uždirbti didesnį pelną ir t.t ir t.t.... Kalbėti apie tai jis galėjo ilgai, informacijos iš tiesų turėjo daug, o iškalbos – taip pat. Žodžiams padėjo energingi gestai, primenantys italų ar pietų Amerikos filmų herojų bendravimą, ir taip jau mažai mūsų krašte suprantamai sričiai pikantiškumo dar teikė nežymus, bet vistik juntamass akcentas, o greitas kalbos tempas jokiam pašnekovui neleisdavo ne tik nuobodžiauti, bet ir apskritai per daug atsipalaiduoti...

Tačiau, didžiausiam Tomo nusivylimui, nepaisant jo aktyvių veiksmų ir entuziazmo, niekas nejudėjo – įmonių vadovai kažkodėl nenorėjo ne tik pirkti jo paslaugos, bet ir apskritai ilgėliau kalbėtis apie tai. „Mums gerai ir taip“, - sakydavo. Panašia veikla užsiimantys specialistai taip pat į jį žiūrėjo įtariai, ir, nors kai kuriom jo idėjom ir pasinaudodavę, toliau bendrauti, o juo labiau – bendradarbiauti, nebuvo linkę.

Vėliau Tomas mums prisipažino, kad tuomet jam jau kirbėjusi mintis susirinkti daiktus ir grįžti atgal į ten, iš kur atvykęs: juk – Lietuvoj, tokiam užkampy, nei jis, nei jo kvalifikacija nereikalingi. Žodžiu, nepaisant visų pastangų, Tomas pasijuto nepriimtas.

Pirmiausiai kalbėdamiesi mes aptarėme tai, kad iš tiesų jis, nors ir gimęs, augęs bei mokęsis Lietuvoj, įmonių ir žmonių, kuriuos jis kalbino verslo reikalais, atžvilgiu buvo ne „sugrįžėlis“, o tiesiog naujokas. Po to trumpai pasikalbėjome apie tai, kaip naujokas turėtų elgtis ir ką daryti, kad jis būtų priimtas, ir priimtas būtent toks, kokiu jis save ir norėtų pateikti. Kai susitikome po mėnesio, nustebome – su mumis neskubėdamas, ramiai ir užtikrintai bendravo tarsi kitas žmogus. Na, jis tebebuvo energingas ir kalbėjo gana greitai, bet ... žodžių kiekio jam užteko jau kur kas mažesnio, o žvilgsnis nebebėgiojo nuo vieno objekto prie kito, bet kuo ramiausiai sekė, kas vyksta aplink. Tomas buvo kitoks ir, svarbiausia, į aplinką jis reagavo kitaip. Jis nebesibrovė. Nes jau buvo priimtas. „Taip, viskas gerai, verslas ėmė važiuoti“, - patvirtino ir jis pats.

Kas atsitiko? Ir ką tas žmogus padarė kitaip?

Na, bet pradėkim apskritai nuo naujoko situacijos...

Karts nuo karto mums visiems gyvenimas susiklosto taip, kad vienur ar kitur tenka pabūti naujokais. Įstojame į uždarą klubą, tampame neformalaus būrelio ar kokios nors solidžios organizacijos nariais, nusipirkę naują butą įsiliejame ir į naują namų bendriją, galų gale radę naujų draugų įsigyjame ir naują pažįstamų ratą... Kur bebūtumėt naujoku, pradžioje šiokios tokios įtampos dozės neišvengsite. Tik, žinoma, įtampa tai dar nėra blogai! Juk jei jos bijosite, norėsite, kad ta nelemta naujoko būsena kuo greičiau pasibaigtų, ji, aišku, ir pasibaigs, tik ar būsite pasinaudoję visomis jos teikiamomis galimybėmis – čia jau kitas klausimas. Neseniai internete, viename forume, beieškodama atsiliepimų, kaip žmonės jaučiasi keisdami darbą, užkliuvau už įdomaus pasisakymo, gerokai išsiskiriančio iš kitų – mergina rašė, kad jai labai patinka būti naujoke, kad ta būsena įneša į gyvenimą malonaus jaudulio, „veža“ ir „aktyvina“, ir nors šiuo metu ji neketinanti keisti darbo, su šiokia tokia nostalgija prisimenanti paskutiniuosius kelis kartus, kai tai teko patirti. Jei tai skaitydami stebitės – nieko nuostabaus, nes dauguma žmonių tokios įtampos vengia. Ir vis tik norėtųsi patarti pasinaudoti šios keistuolės išsakytomis mintimis ir pirmiausiai atrasti čia (kaip ir kiekvienoje kitoje situacijoje) kažką, kas „veža“ - kažką labai smagaus ar įdomaus...

Na, bet dažniausiai ir labiausiai tai, lyginant su kitomis situacijomis, tikriausiai jaudina darbo keitimas. Nenuostabu – čia juk praleidžiame tiek daug laiko, o, be to, nuo to, kaip viskas susiklostys, labai tiesiogiai priklauso ir gerbūvis, ir savęs vertinimas, ir apskritai pasitenkinimas gyvenimu. Taigi, esu naujokas kitame darbo kolektyve, ir – į galvą nejučia ateina mintys - kas man patars, kaip elgtis?

Išgirdus tokį klausimą, taip ir norisi paklausti: „Kaip elgtis, kad ... – ką?“. Juk nuo atsakymo į šitą klausimą viskas ir priklausys.

Dažniausiai, kiek teko skaityti straipsnių panašiomis temomis, juose orientuojamasi į tai, kad tas, kam straipsnis su patarimais skirtas, kažkodėl labiausiai turėtų norėti pritapti, patikti ir neapsikrauti per dideliu darbų krūviu. Bet – visgi būkime atviri sau – ko gi iš tikrųjų norime keisdami darbą?

Paprastai norime, kad kažkas būtų geriau nei buvo ten, kur dirbome anksčiau – daugiau uždirbtume, kiltume karjeros laiptais, įgytume daugiau patirties, būtume labiau gerbiami ir vertinami, geriau jaustumėmės dėl kitokio įmonės ar įstaigos psichologinio mikroklimato ir t.t.. Na, kai kuriais atvejais, kai, pvz., dėl šeimyninių aplinkybių tenka keltis į kitą miestą, ir todėl tenka keisti ir darbą, norime, kad ten viskas būtų tiesiog taip pat gerai, kaip ten, kur dirbome anksčiau. Arba – kad jau taip susiklostė – dar geriau.

Galvodami, kaip atsakyti sau į šį klausimą - ko noriu keisdamas darbą – pamėginkite ne tik žodžiais kuo aiškiau susidėlioti savo lūkesčius, bet ir vaizdžiai, tarsi paveikslėlyje tiesiog pamatyti save naujojoje darbovietėje. Paveikslėlis gali ir judėti, tuomet turėsite kažką panašaus į filmuką. Filmuką apie tai, kaip jūs jau po kurio laiko, sėkmingai praėjus adaptaciniam laikotarpiui, gyvenate ir dirbate būtent čia. Šitaip, pasvajodami, įsivaizduokite, ką darote, kaip atrodote (tai netgi svarbiau), kaip bendraujate su kolegomis, vadovais, galbūt – ir su klientais. Svarbu viskas - kokia jūsų veido išraiška, kokie judesiai, ką sakote, kaip jaučiatės. Dar pagalvokite, o kokį gi įspūdį šis žmogus (t.y. jūs) daro aplinkiniams, kaip jį vertina kiti. Ir galiausiai – ar jums pačiam visa tai patinka.

Dabar jau tikrai galite gana aiškiai suformuluoti, ko norite iš tikrųjų. Ir net jei pagrindinė priežastis, sakykim, didesnis atlyginimas ir geresnės darbo sąlygos, galbūt pajusite, kad ta pačia proga visai norėtumėt ir dar šio to -  pvz., nebesijausti kolektyve „amžinai jauniausiu“, kurį galima laikyti vos ne pasiuntinuku, arba atsikratyti prilipusios „atpirkimo ožio“ rolės, o gal – susikurti nebe kruopštaus moksliuko, o draugiško „kompanijos žmogaus“ įvaizdį. Tuomet tegul ir jūsų filmukas būna taip pat ir apie tai – su visom detalėm. „Pasižiūrėkite“ jį savo vaizduotėje vis, beeidamas į naująjį darbą – kad nenutoltumėt savo valia, tegu ir nejučia, nuo savo svajonės.

Na va, o padarius šitą žingsnį, dabar jau galima pamąstyti ir apie tai, nuo ko pradėti ir kokį įspūdį pirmiausiai norite sudaryti naujiesiems savo kolegoms ir vadovams.

Galbūt norite paklausti, ką reiškia – „pirmiausiai“? Manote, nejaugi tie įspūdžiai turi būti du – pirma vienas, o paskui jau kitas, „tikrasis“?

Kaip tik todėl ir siūlome nepamesti ir vis pasižiūrėti savo lūkesčių filmuką – kad tie du įspūdžiai, pirmasis ir „tikrasis“ nebūtų labai jau nutolę vienas nuo kito, ir, svarbiausia, kad pirmasis padėtų antrajam.

Bet kodėl vis tik kalbam apie kažkokį pirmąjį įspūdį?

O todėl, kad... daugelis žinom iš senų laikų atėjusį patarimą: atvykęs ilgesniam laikui į kitą kraštą, nepulk mokyti jo senbuvių, kaip reikia gyventi – pirmiausiai stebėk žmones, suprask ir įsidėmėk jų papročius ir taisykles, pagal kurias jie gyvena; tada išmok tas taisykles ir imk laikytis jų, o tuomet jau galėsi jas ir keisti, siūlydamas naujas, savas. Sako, Aleksandras Makedonietis buvo gerai įvaldęs šį užkariautų kraštų valdymo metodą, ir sulaukdavęs dėl to minimalaus pasipriešinimo...

Taigi, pirmasis dalykas – stebėjimas. Tik jokiu būdu ne stebėjimasis! Pabandykite išmokti stebėti nevertindami to, ką matote. Būkite tarsi videokamera – fiksuokite be komentarų.

Matyk, kas vyksta aplink ir tiesiog priimk tai, kaip neginčijamus faktus. Tai – savita kultūra (nesvarbu - šalies, įmonės, organizacijos...), kuri egzistuoja nepriklausomai nuo to, nori tu, ar ne. Na, ir jei organizacija dar nesubyrėjusi, vadinasi tai turi prasmę. Greit pajusite, kad toks gebėjimas stebėti ir matyti nevertinant yra puikus pamatas pagarbai ir tolerancijai.

Stebėdami galime pamatyti išties daug: kaip kalbama ir bendraujama, kas kam teikia pirmenybę, kada ateinama ir išeinama, kokie žodžiai vartojami, kas (ir kam) galima, ir kas ne. Galų gale – kaip švenčiami gimtadieniai, ir dar daug kitų dalykų. Per tai suvokiame organizacijoje „gyvuojančias“ vertybes, kuriomis tarsi susitarę vadovaujasi dauguma darbuotojų, įskaitant taip pat ir vadovus.

Stebėjimas – tai tarsi buvimas svečiu. Todėl neperlenkite lazdos – kaip sako viena patarlė, svečiu tegali būti tik tris dienas (dvi? keturias?vieną?), vėliau jau tampi dar vienu „šeimynykščiu“, su visom pareigom ir privilegijom, ir taisyklė „kas galima svečiui (naujokui), tas neleistina savam (senam darbuotojui)  ima nebegalioti. O tų „naujoko teisių“ yra bent keletas: esu naujokas, ir tai yra pasiteisinimas - GALIU KLYSTI ; esu naujokas, ir tai yra pagalbos prašymas, kurio negalima nepatenkinti - PADĖKIT, PATARKIT ; esu naujokas, ir tai yra tarsi slaptažodis ar „bilietas“ prisišlieti ir įeiti į norimą kompaniją – PRIIMKIT. Pradžioje jomis naudotis galite, tik, žinoma, ne per ilgai.

Stebėjimas reikalingas ne šiaip sau. Jo tikslas – išmokti taisykles, egzistuojančias organizacijoje, prie kurios norime prisišlieti, kad galėtume imti jų laikytis. Taigi, antras dalykas – prisiderinimas. Trumpai sakant, kai norime susikalbėti su pvz. vokiečiu, kalbame vokiškai, kai kalbiname mažą vaiką, nejučia imame kalbėti „jo kalba“ – guguodami ir švepluodami. Toks prisiderinimas sumažina atstumą, padeda užmegzti kontaktą, jis tarsi signalizuoja tai naujajai aplinkai: „esu draugiškai nusiteikęs jūsų atžvilgiu“ , „jūs man esate priimtini, jūs man taip patinkate, kad net noriu būti panašus į jus“. Ką daryti konkrečiai? Susipažinkite su žmonėmis, įsidėmėkite jų vardus, pasikalbėkite apie kitus, ne darbo reikalus. Taip pat pasakokite apie save, pirmas prieikite susipažinti, taip parodydamas domėjimąsi ir pagarbą tiems, su kuriais ruošiatės kartu dirbti.

Ko gero pastebėjote, kad tai, ką vadiname prisiderinimu, galime vadinti ir „draugiškumo rodymu“. Teisingai. Tik nepersistenkite ir čia – kitaip tai, ką norėjote pateikti kaip draugiškumą, atrodys kaip geriausiu atveju įkyrumas, o gal net ir tam tikras „padlaižiavimas“. Ir, sutikite, ne tik atrodys, bet taip ir bus. Juk nuo tokio suvaidinto perdėto draugiškumo demonstravimo greit pavargsite, ir netrukus viskas apsivers aukštyn kojom – kantrybei trūkus tapsite piktas ir nepakantus.

Nepamirškite ir filmuko, kurį jau turite susikūrę. Dabar, kai jau žinote, kokios taisyklės galioja naujoje aplinkoje, galite ir turite jį pakoreguoti: pasistenkite jame matyti ne tik save, bet ir aplinkinius, jų reakcijas į jus – ką jie jums sako, kaip kreipiasi, kokiu tonu kalba, kaip jums šypsosi, kaip žiūri ir t.t. ir pan.. Gali būti, kad pajusite, jog jūsų idealus savęs vaizdas niekaip nesiderina su tuo, ką esate pastebėjęs naujoje organizacijoje – tuomet arba ta nauja organizacija jūsų, tokio, koks esate (norite būti) nepriims, o ir jūs pats nejaukiai joje jausitės, arba turėsite kažko atsisakyti ir pakeisti savo susikurtą filmuką, drauge, žinoma, keisdamas ir savo lūkesčius. Bet greičiausiai užteks tik kiek pakoreguoti pirminį įsivaizduojamą variantą.

Jei vertybės sutaps, prisiderinti bus lengva. Praktiškai to netgi nereiks specialiai daryti... Ir nieko keisti toliau gali ir nesinorėti. Jei vistik turėsite noro kažką keisti tose taisyklėse, kurių visi čia, naujojoje aplinkoje, laikosi, dabar, kai jau užmegztas kontaktas, bus jau pats metas. Taigi, trečias dalykas – egzistuojančių taisyklių, nuostatų, vertybių keitimas. Jei jau būsite priimtas, jūsų pasiūlymai bus girdimi kaip iš „savo žmogaus“, jumis labiau pasitikės. Čia galite paprieštarauti: savam kaime pranašu nebūsi... Tik jei jau taip, tai tokioje organizacijoje nebūsi tuo pranašu juo labiau tuomet, kai dar tesi nė kojų neapšilęs darbuotojas-naujokas. Jei jau reikalingas autoritetas, jis turi ateiti su kitu, ne naujoko statusu.

Ką konkrečiai galite daryti, kai norite pateikti kitokias - savas, jums labiau patinkančias ar naudingas ir pan. taisykles? Pasakokite istorijas (pvz., „vienoje įmonėje, kur dirba mano draugas...“), pateikite argumentus (jei galite – remdamasis kuo daugiau konkrečių faktų ir duomenų), ypatingai daug dėmesio skirdamas naudos kriterijui; apeliuokite į jausmus („juk esame tokia didelė ir žinoma įmonė...“)...

Dabar prisiminkime mūsų Tomą.

Jis iš tiesų turėjo labai tikslią viziją, ką norėtų daryti grįžęs į Lietuvą, ir to labai siekė. Tačiau stebėti aplinkos, kuri yra čia ir dabar, nesistengė. Kitaip sakant, stebėjo ir stebėjosi, ir atsistebėti negalėjo – kaipgi čia taip, toks nesupratimas, pasaulis jau seniai nuėjo toliau, o tautiečiai tebetrypčioja ir suprasti nenori, mat jų mentalitetas ... ir t.t ir t.t.... O kol nematome aplinkos, apie suvokimą, kas ir kaip galioja šioje aplinkoje, nėra ko nė kalbėti – jo tiesiog nėra.

Prisiderinimas? Tomas matė save, savo galimybes, o derintis turėjo aplinkiniai. Tai ir buvo didžiausia kliūtis, trukdanti rasti savo vietą. Kai Tomas padarė atradimą, jog „pakeisti savo vieno elgesį lengviau nei pakeisti visų aplinkinių reakciją į save“, situacija pasikeitė. Įdomiausia, kad pakeitus savo elgesį, kitų reakcija į jį ir į jo siūlomas paslaugas, taip pat pasikeitė. Be jokių papildomų pastangų. Dabar jo pasiūlymų klausosi ne tik tie, į kuriuos jis pats kreipiasi. Ir jis jiems atrodo nebe „pasikėlęs užsienietis“, o „protingas, pasaulio matęs“ žmogus.

Taigi, Tomas sugrįžo tvirtai įsitikinęs, kad tai, ką jis gerai moka ir išmano, galės lengvai pritaikyti Lietuvoje.

Važiuojame automobiliu. Smagi diena – visi šnekučiuojamės. Greitis – kaip priklauso, diržai užsegti, lempos įjungtos. Bet policija vistiek sustabdo. Vairuotojas atidaro langą, sveikinasi su pareigūnu,… ir aš girdžiu staiga visiškai pasikeitusį jo balsą – drebantį ir netvirtą. Negana to, jo ir rankos kuo aiškiausiai dreba, o pirštai vos sugraibo dokumentus. “Draudimas? Koks draudimas? Aaaa, taip taip, yra…”,

Ant stalo popierių šūsnys su pradėtais darbais. Galvoje grūdasi mintys: „dar reikia", „kaip nepamiršti". Nors galva iš tiesų tuščia. Nesidirba. Pradeda niauktis kaltės, savęs gailėjimo, kad nesiseka, debesys.

Kai dirbti sekasi, susigaudome greitai ir tiksliai, sprendimai priimami lengvai, naujos galimybės aiškiai matomos. Bet būna ir kitaip: kad ir kiek stengtumės, rezultato nepasiekiame.

Kelias, kurį renkuosi

ALDONA STEPONAVIČIŪTĖ

Ar prisimenate, kaip būdami maži gydėte lėlę, pardavinėjote žolės kuokštus ir statėte tvirtoves iš sniego? Su kokiu užtikrintumu tuomet sakėte: „Aš būsiu mokytoja (gydytoja, kosmonautas)!" O vėliau? Ar prisimenate save paskutinėse vidurinės mokyklos klasėse, kai rinkotės, kur stoti? Ir dar vėliau - kai su diplomu rankoje išėjote į platųjį pasaulį? Ką veikiate dabar? Kur jus nuvedė jūsų kelias? Ar jau priartėjote prie savo svajonės?

Prisipažinsiu tiesiai - žodis karjera mane erzina. Jis man asocijuojasi su beatodairišku „lipimu per galvas", nuolat augančiu pareigų ir atsakomybių skaičiumi bei nykstančiu laisvalaikiu. Tačiau kito žodžio profesiniam keliui pavadinti nerandu. Karjerą suprantu kaip kelią. Nebūtinai kylantį aukštyn ir galbūt nepanašų į greitkelį, tačiau vedantį mano pasirinkta kryptimi. Mūsų karjera prasidėjo dar tada, kai nė ant kojų dorai nepastovėjome. Nemanote taip? O kas už jus nuspręsdavo, ką norite žaisti, ko - ne? Jau tada tėvai matė, ar mes mieliau vieni ką nors krapštinėjame, ar suburiame visus kiemo vaikus žiogo laidotuvėms. Mūsų norai ir polinkiai nuo to laiko ne ką tepasikeitė. Karjeros specialistė ir daugelio knygų autorė Barbara Moses sako: „Žaisdamas vaikas suvokia, kaip veikia pasaulis: taisykles, vaidmenis ir tai, ko iš jo tikimasi." Ginčytis sunku, tiesa?

Vystymosi teorijų šalininkai teigia, kad karjeros vystymasis - visą gyvenimą trunkantis procesas, vykstantis tam tikrais periodais. Tuos periodus įvairūs autoriai skirsto nevienodai. Tačiau apibendrinant galima teigti, kad pradžioje yra fantazijų etapas, kuriame mes žaidžiame ir bandome įvairius profesinius modelius bei vaidmenis. Vėliau stebime įvairius darbus atliekančius suaugusiuosius ir bandome tuose vaidmenyse įsivaizduoti save. Realiajame etape įvertiname savo norus bei sugebėjimus, pasveriame galimybes ir pasirenkame vienokį ar kitokį kelią.

Tačiau... Atsimenate, karjera - visą gyvenimą trunkantis kelias? Vadinasi, profesijos pasirinkimas - tik stotelė tame kelyje. Labai svarbi, tačiau tik viena iš daugelio. Panašiai šneka ir ilgametis asmeninio efektyvumo treneris Darius Čibonis: „Karjera man visų pirma asocijuojasi su vertikalia dinamika. Karjera rodo, kad tu sėkmingai augi profesinėje srityje. Gamtos dėsniai rodo, kad visa, kas gyva ir sveika, - auga. Gyvojoje gamtoje statikos nebūna: arba tu augi, arba mažėji. Panašiai kaip bėgimas į viršų žemyn besileidžiančiu eskalatoriumi. Jei sustosi vietoje - netruksi atsidurti apačioje."

Ką dirbu, taip gyvenu?

Kiek iš mūsų stodami į aukštąją mokyklą galvojame apie tai, kad darbas būtų įdomus? O kiek yra žmonių, kurie padarė sėkmingą karjerą dirbami darbą, kurio nemėgsta? Drįsčiau spėti, kad vos keli. Vadinasi, vienaip ar kitaip, karjera ir profesija - susiję dalykai. „Neturint profesijos sunku padaryti karjerą, - sako D. Čibonis. -Tai yra, jei neturi išskirtinių darbo įgūdžių - sunkiai būsi įvertintas. Mano supratimu, profesija - tai tam tikrų gana specifinių įgūdžių visuma: jei sugebi atlikti tam tikros srities darbus ir sėkmingai susidoroji su tuose darbuose kylančiomis problemomis - turi profesiją. Profesijos nepatvirtina diplomas, nes kišenvagis irgi gali būti profesija, lygiai taip pat kiekvienais metais tūkstančiai žmonių įgyja aukštųjų mokyklų diplomus, tačiau neturi aiškaus supratimo, nuo ko pradėti ir ką dirbti. Taigi, man profesiją patvirtina įgūdžiai, o ne dokumentai."

Profesinis gyvenimas, karjera, darbas yra labai svarbi mūsų gyvenimo dalis. Jei čia mums sekasi, galime lengviau ištverti nelaimes, ištinkančias mus kitose gyvenimo srityse. Karjeros analitikas V. G. Zunkeris dar 1975-aisiais manė, kad žmogus didžiausios sėkmės gali pasiekti tada, kai darbas atitinka jo gyvenimo stilių. Autorius išskiria net vienuolika gyvenimo stiliaus krypčių. Tai: orientacija į finansus (tokie žmonės siekia finansinės nepriklausomybės ir aukštos socialinės padėties), įsitraukimo į bendruomenę orientacija (svarbu padėti kitiems, dalyvauti savanoriškoje veikloje, dalyvauti bendruomenės gyvenime), orientacija į šeimą (tokiems žmonėms svarbu kuo daugiau laiko praleisti su šeima), orientacija į darbinius pasiekimus (svarbu profesinio gyvenimo iššūkiai, nepriklausomybė darbe, didelės atsakomybės prisiėmimas), orientacija į lyderystę (svarbiausia yra galimybė būti viršininku, vertinamas pripažinimas), orientacija į išsilavinimą (tokie žmonės siekia tobulėti gilindami žinias), orientacija į struktūruotą darbo aplinką (rūpi numatytos ir pastovios darbo valandos, atsakomybė ir reikšmingi vaidmenys nėra svarbu), orientacija į laisvalaikį (svarbi galimybė turėti pakankamai laisvo laiko savo mėgstamiems užsiėmimams), orientacija į mobilumą (renkamasi tokia aplinka, kuri suteikia progą keliauti), orientacija į saugumą (svarbu nuosaikus ir saugus gyvenimas, lėtai tekantis savo vaga), orientacija į darbą ir laisvalaikį gryname ore (šie žmonės renkasi darbą, kuriame yra galimybė kuo daugiau laiko praleisti gryname ore).

Remdamiesi šia teorija galime paaiškinti, kodėl esame nelaimingi, dirbdami, atrodo, visais atžvilgiais gerą - gerai apmokamą, perspektyvų, prestižinį - darbą. Juk žmogus, norintis kuo daugiau laiko praleisti gryname ore, niekada nebus laimingas, sėdėdamas kontoroje su daugybe kitų darbuotojų, o toks, kuriam rūpi stabili alga ir garantijos, jausis nesaugus naujoje įmonėje, kuri tik pradeda plėsti savo veiklą. Ar radote tarp aukščiau paminėtų gyvenimo stiliaus krypčių artimą sau? Ar jūsų darbas padeda jums gyventi taip, kaip norite? D. Čibonis sako: „Elementariausias testas, kuris padės nustatyti, ar pasirinkote tinkamiausią profesiją, yra toks: užduokite sau klausimą: „Jei nereikėtų dirbti dėl pinigų, jei turėtumėte jų pakankamai - ar vis dar dirbtumėte tą patį darbą?" Jei atsakymas teigiamas - esate laimingas žmogus, nes dirbate tai, kam jaučiate pašaukimą. Neigiamas atsakymas rodo, kad priklausote 65 proc. žmonių, kurie eina į darbą tik „iš reikalo". Tokie žmonės turi labai ribotas galimybes kada nors padaryti įspūdingą karjerą. Tai - žmonės, kurie trečdalį savo brangaus gyvenimo švaisto veltui, nes užsiima veikla, kuri neteikia jiems malonumo ir įkvėpimo."

Stabtelėjimas prieš keičiant kryptį

Anksčiau minėjome, kad sustoti karjeros kelyje - tolygu eiti atgal. Tačiau stabtelėti tam, kad suprastumėm, kiek nužingsniavome, pamatytumėm, kas yra aplinkui, ir nuspręstumėm, kur norime eiti toliau, - būtina. Karjeros ekspertas D. Bollesas nurodo keturis pagrindinius klausimus, kuriuos tokiais momentais sau turėtume užduoti: 1. Kas vyksta? (Įvertinamos čia ir dabar esančios problemos, kamuojantys klausimai ir pan.) 2. Kaip išlikti? (Įvertinama šeimyninė, fizinė, emocinė, dvasinė ir finansinė padėtis.) 3. Kokia mano prasmė ir paskirtis? (Įvertinami, apsvarstomi, išsikeliami tikslai, siekiai, ambicijos ir pan.) 4. Kaip būti efektyviam? (T. y., kaip pasiekti išsikeltus tikslus ir siekius.) Uždavę sau šiuos klausimus ir pasistengę nuoširdžiai į juos atsakyti, galime pamatyti, kad mūsų kelias mus veda kryptimi, kurios nė neįtarėme esant!

D. Čibonis mąsto panašiai: „Yra du keliai: keisti darbą arba keisti požiūrį. Pakeisti darbą gali būti lengviau, tačiau yra didžiulė tikimybė, kad naujame darbe viskas pasikartos. Jei pavyks pakeisti požiūrį - prieš jus atsivers visiškai naujos galimybės. Kad tai įvyktų - visų pirma būtina pakeisti požiūrį į dalykus, kurie jums kliudo džiaugtis atliekamu darbu. Dažniausiai tai yra įvairios besikartojančios problemos. Jei pamėginsite sudaryti tų problemų sąrašą - įsitikinsite, kad jų ne tiek ir daug, tačiau jos kartojasi. Akimirkai įsivaizduokite, kad tai ne problemos, o mokytojai, kurie čia yra tam, kad Jūs išmoktumėte kai ką vertingo. Esmė - kai išmoksti besikartojančią problemą nesunkiai išspręsti, ji nustoja būti problema. Po kiekvienos sėkmingai išmoktos pamokos vienu mokytoju sumažėja. Kai įsijausite į šį žaidimą, vieną gražų rytą atsibudę suvoksite, kad gyvenimas tapo gražesnis, o Jūsų galimybių horizontai išsiplėtė. Suprasite, kad gyvenime nebūna problemų, o tik galimybės - užtenka pakeisti požiūrį. Nesakau, kad tai lengvas darbas, tačiau ir prizai verti jūsų pastangų."

Kaip būti laimingam?

Prie šio straipsnio pateikiame porą D. Čibonio pasiūlytų „receptų", kurie gali padėti jums spręsti karjeros kelyje iškylančius klausimus. Tačiau nei karjeros ekspertas, nei kitas specialistas jums negali pasakyti, kaip iš tikrųjų reikia gyventi, kad būtumėte laimingi. Atsakomybė, tarptautiniai projektai, naujų produktų įvedimas į rinką vienam žmogui gali būti laimės ir sėkmės, o kitam - nesibaigiančio streso šaltinis. Pirmasis savo karjerą įvertins kaip sėkmingą, o antrasis visą gyvenimą gailėsis, kad pasuko ne tuo keliu.

„Intuityviai žmogus visad jaučia, kaip norėtų gyventi. Kuo realybė artimesnė tam intuityviam paveiksliukui - tuo žmogus laimingesnis. Tibeto kalnuose gyvena vieni iš laimingiausių ir pozityviausių žmonių pasaulyje. Vakariečių akimis, jie gyvena žemiau skurdo ribos. Tačiau vakarietiškas gyvenimo standartas niekuomet ir nebuvo ideali jų gyvenimo vizija", - sako D. Čibonis.

Niekas jums negali pažadėti, kad, pakeitę darbą, gavę naujas pareigas ar uždirbę daugiau pinigų, būsite laimingi. Tokių stabtelėjimų, kurių metu savęs klausiame esminių dalykų, pasitaiko kiekvienam ir ne kartą per gyvenimą. Tačiau visada prisiminkit, kad savo laimingo gyvenimo ekspertą matote kasdien. Užtenka pasižiūrėti į veidrodį.

Darius Čibonis

Ilgametis asmeninio efektyvumo treneris, knygos "Svajonės link" autorius.

ATEITIES NUOTRAUKA

Šį pratimą D. Čibonis sėkmingai taiko savo mokymuose. Tradicinėse mokyklose tokių dalykų nemoko, tačiau mes ir nekalbame apie tradicinius pasiekimus - kalbame apie įspūdingus!

Paimkite tuščią popieriaus lapą ir, patogiai įsitaisę, pasiruoškite dešimt minučių rašyti. Nuoširdžiai atsakykite sau į klausimą: kaip gyvenčiau, jei turėčiau visus reikalingus sugebėjimus, pinigų, laiko? Dabar nesukite galvos, kaip tai pasieksite, - tiesiog rašykite. Kartokite sau klausimus: kas būčiau, ką pasiekčiau, jei žinočiau, kad tikrai pavyks? Kur gyvenčiau, kuo užsiimčiau, kaip atrodytų mano laisvalaikis, kokie žmonės mane suptų? Atsipalaiduokite ir rašykite visus įmanomus dalykus, kurie padarytų Jūsų gyvenimą idealų. Įdėmiai perskaitykite, ką parašėte. Ko dar čia trūksta? Papildykite sąrašą, negailėkite sau, gyvename juk vieną kartą.

Kai baigsite rašyti - atidžiai peržiūrėkite, ką parašėte, - tai Jūsų idealios ateities nuotrauka. Taip atrodys Jūsų gyvenimas po 10 ar 20 metų. Kuo toliau į ateitį, tuo daugiau laiko sukurti įspūdingesniems pokyčiams. Dabar užduokite sau klausimą, kokie įgūdžiai, kokia kvalifikacija ir koks išsilavinimas reikalingas žmogui, kuris ateityje taip gyvens? Ką padarysiu jau artimiausiu metu, kad ateityje tai įvyktų? Ką padarysiu kiekvieną dieną, kad bent per žingsnelį priartėčiau prie savo svajonės?

10 ŽINGSNIŲ SĖKMINGOS KARJEROS LINK

Tai - paprasti principai, be kurių praktiškai neįmanoma pasiekti karjeros aukštumų ir įspūdingo atlygio. Karjeros ekspertas užtikrina - nuolatinis šių principų taikymas padės padaryti daug įspūdingesnę karjerą nei šiuo metu galite įsivaizduoti.

Turėk didelius ir aiškius tikslus, nes žmonės, kurie turi aiškius tikslus, pasiekia žymiai daugiau nei gali įsivaizduoti tie, kurie jų neturi.

Tapk geriausias savo srities specialistas. Visose srityse labiausiai ignoruojami vidutiniai ir prasčiausieji. Todėl, kas šiandien bebūtum, tavo tikslas - tapti vienu geriausiai apmokamų savo srities specialistų.

Mokėk „parduoti" savo rezultatus kitiems.

Nuolat įsivaizduok, kad dirbi sau.

Dirbk 110 proc. Įprask nuolat daryti šiek tiek daugiau nei tau priklauso.

Nuolat būk išskirtinis. Išsiugdyk specifinius sugebėjimus, kurių neturi kiti, - būsi nepakeičiamas.

Išnaudok kuo daugiau galimybių.

Rodyk daugiausia iniciatyvos.

Visad be išimties laikykis duoto žodžio.

„Niekada, niekada, niekada, niekada nepasiduok!", kaip yra savo žymioje kalboje pasakęs W. Churchill.