Mokymai darbuotojams.

Eglė Masalskienė

Daugelis, prisimindami mokykloje praleistus metus, tikriausiai prisimenate ir tas puikias mokyklines ekskursijas, kai kažkur važiuodavote (svarbiausia – važiuodavote!) autobuse dainuodami (visi ir garsiai), dalindavotės sumuštiniais, kurie kartais skraidydavo, ir, nors ne visada girdėdavosi gidės (mokytojos) balsas, bet visada parsiveždavote stiprių įspūdžių. Iš įspūdžių mokomės. Truputį kitaip negu klasėje, bet – taip pat neabejotinai reikalingų dalykų.

Tikriausiai prisimenate ir tai, jog nedalyvavusieji išvykoje, ypač jei tokių atsirasdavo vos vienas kitas, kitą dieną neretai jausdavosi tarsi „iškritę iš konteksto“ (praleidus pamokas to paprastai nebūdavo). Na, o jei dar koks įvykis ar netikėta situacija stipresnėmis emocijomis nuspalvindavo kelionę, ji tapdavo nuotykiu. Bendrai patirtas nuotykis, kaip ir bendra paslaptis, turi kažką tokio... dėl ko būdavo verta važiuoti į klasės ekskursijas.

Neseniai viena personalo vadovė pasakojo apie įmonės renginį. Tiesa, tai buvo ne mokymai. „Tik“ komandos formavimo renginys – išvyka. Po to ji klausinėjo darbuotojų, kas jiems labiausiai patiko. Atspėkite, kas? Pasirodo, smagiausia buvo važiuoti autobusu! Savaime aišku, visiems kartu. Ir – būtent atgal. Nusprendėme, kad tai geras ženklas – vadinasi, komandos formavimui skirtas renginys savo darbą padarė...

Kartais „oficialusis“ tokių renginių tikslas ar tema – daugumai jau iš anksto tai būna aišku – neįdomūs, nereikalingi ar tiesiog įkyrėję. Arba – bent jau ne tokie patrauklūs, kad savo noru ir dar su šypsena aukotum jiems brangų

laiką. O jeigu dar savaitgalį... Vis tik, jei tie renginiai (mokymai) dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra būtini, galima pakilesnę nuotaiką sukurti juos organizuojant drauge su išvyka, vaišėmis , koncertu ar pan.. Rezultatai gali pranokti lūkesčius.   Keletas pažįstamų mokytojų yra pasakoję apie vadinamuosius išvažiuojamuosius pedagogų tarybos posėdžius. Ką gi – pasirodo, „ant ratų“, gerai nusiteikus, tie klausimai, kurie, sprendžiant mokykloje, strigo ar kėlė nesantaiką, tokios išvykos metu išsisprendė ne tik lengviau, bet ir kūrybiškai – rasti sprendimai buvo nestandartiniai, kaip ir pats posėdis. Liaudiškai sakant, posėdžiaujant kelionėje vienu šūviu du zuikius galima nušauti. O gal net ir daugiau, nes ir sprendimai rasti, ir visiems smagu, ir kolektyvas labiau susitelkia.

Nauja aplinka – naujos ir mintys

Kai kas čia gali prisiminti kitą patarlę: „Namie ir sienos padeda“. Kam vežti žmones kažkur – juk tai kainuoja! – jei pasirinksime kokybiškus mokymus (gera programa, įdomus lektorius, patikima metodika), neturėtų reikėti jokių papildomų investicijų. Kad namie ir sienos padeda, tikrai sutinkame. Tik – kam ir ką padeda atilikti? Įprastoje aplinkoje lengviau laikytis įprasto mąstymo būdo, nenukrypti į šoną net ir tada, kai puolama ar įtikinėjama. „Sienos“ padeda, kai reikia gintis ar sutelkti visas jau turimas jėgas (žinias, įgūdžius) kažkokiam darbui atlikti. Tačiau, padaryti ne geriausiai kaip jau galime ir mokame, o kitaip, naujai – įprasta aplinka ne tiek padeda, kiek, atvirkščiai, trukdo, tarsi uždarydama įprasto mąstymo rėmuose.

Mokymai dažnai būna susiję ne tik su naujų žinių ir įgūdžių įsisavinimu, bet ir siekiant formuoti naują požiūrį ar bent jau tarsi iš šalies pažvelgti į senąjį. Štai tokiam žvilgsniui nauja aplinka, ypač „atidarantys“ perspektyvą vaizdai, kurie sukelia erdvės ir laisvės pojūtį, gali labai padėti. Prisiminkit tas akimirkas, kai stovėjote ant kalno ir matėte toli toli, kai prieš akis atsivėrė ežero platybė, kai iš penkiolikto aukšto žvelgėte į senamiesčio stogus... Tokiomis akimirkomis pajuntame, kad yra daug galimybių, kad atsiveria ateitis, kad viskas yra įmanoma.

Pabėgimas nuo kasdienybės

Nauja aplinka palankesnė ne vien naujo filosofiško požiūrio atsiradimui. Ant žemės greit „nusodina“ labai paprasti ir kasdieniški rūpesčiai – kur ir ką reiks valgyti, kiek tam sugaišti laiko ir ar bus toje valgymo įstaigoje eilė. Ką jau ten skrajoti padangėm naujų požiūrių beieškant, rutina kaipmat „išblaivo“. O jei dar mokymai vyksta įmonės patalpose, jei skambučiai girdisi ir čia (arba juos atneša paslaugūs darbo vietose likę kolegos), jei iki darbo stalo tik trys metrai, ir per pertraukėlę vietoj „smegenų išvalymo“ reikia nubėgti ir suvesti keletą reikalingiausių duomenų, o vidury bet kurios diskusijos administratorė gali praverti duris ir pasakyti: „Labai svarbus klausimas... minutėlei...“.

Iš savo patirties prisimename ne vieną pavyzdį iš mokymų įmonėms ne savo aplinkoje, o dažniausiai už miesto, arčiau gamtos. Neretai seminaras būdavo tik visos išvykos pradžia, nes diskusijos tęsdavosi ir daugiau atsipalaidavimui skirtoje vakaro dalyje. Konsultantams jau nedalyvaujant, tik padarius pradžią problemų sprendimui, tos vakaros diskusijos gali būti labai vertingos. Štai, vienoje įmonėje, pagrindinių vadovų komandoje atsirado „nesusikalbėjimo“ požymių. Nors tai nebuvo atviras konfliktas, darbo efektyvumui ir normaliai komunikacijai įmonėje jis trukdė. Seminare kalbėjome apie psichologinius dalykus, komandos mikroklimatą, asmenybinius šių konkrečių žmonių skirtumus. Vėliau palikome juo vienus ramiam vakarui pasirinktoje sodyboje. Kai po kurio laiko susitikę aptarėme rezultatus, paaiškėjo, kad seminare pradėtos diskusijos tęsėsi net ir grįžtant į miestą (visi važiavo vienu mikroautobusu), o svarbiausia, pašiltėjo tarpusavio santykiai, atsirado daugiau tolerancijos ir pastangų suprasti kitą.

Vakaro ar pusdienio programa, skirta pramogai, jau pati savaime gali tapti pamoka. Ar galimybe pažinti save ir kolegas. Kas ką galime, kas kaip stengiamės atrodyti ir kaip atrodome – ne tik su dalykiniais kostiumais kasdien biure... Tokia pramogų programa kartais specialiai suplanuojama ir įtraukiama į mokymus. Net jei tai ir nevadinama mokymais. Įvairios užduotys, kurias atliekant reikia lipti, kelti, bristi, klampoti, kuriose svarbiausia ne rungtyniauti tarpusavyje kovojant kiekvienam už save, o sulaukti bendrakeleivių ir kolegų pagalbos (nes vienas neišsikapanosi) bei padėti, kai matai, kad bendradarbis nejuda iš vietos, paprastai kaip tik yra orientuotos į gebėjimo bendradarbiauti ugdymą.

Mokomės būti komanda…

Išvykose kur kas dažniau nei paprastomis dienomis nutinka tokie dalykai, kurių neįmanoma suplanuoti, ir kurie mums duoda dar svarbesnes pamokas nei numatyti mokymai. Tai gali būti, kad ir staiga pasikeitusios oro sąlygos. Pavyzdžiui, prisimenu vienus komandos formavimui skirtus dviejų dienų mokymus, kurių pradžia, tarkime, 9.00 val., kaimo turizmo sodyboje kone 100 km už miesto. Žiema, naktį pašalo iki -30. O atvykimas numatytas nuosavu transportu... Jei kas važinėja „dyzeliukais“ – čia jau jų asmeninė problema. Kaip palaikymą visas kolektyvas išgirsta tik skambučius: „Žiūrėkit, kad nevėluotumėt, nes!..“. Kaip pavyko mokymai? Na... Vadovybė atvyko tikrai laiku. Atskirais automobiliais. Gerais, naujais ir... tuščiais. Beje, pietaujant jie sėdėjo prie atskiro stalo. Kaip ir dera. Suplanuotų mokymų ataskaitoje, prie eilutės „Komandos formavimo mokymai“ buvo padėtas pliusas. Nežinau, apie ką galvojo darbuotojai važiuodami namo. Tiesa, prieš tai jie dar gavo vakaro programą (dalyvavimas joje taip pat būtinas, nes ryte seminaras buvo tęsiamas) ir pusryčius. Manau tik, kad tikrai buvo tokių, kuriems kilo mintis: „Kam viso to? Geriau būtų prie atlyginimo nors pusę tos sumos pridėję, pavakarieniaučiau su šeima, o seminaras galėjo vykti ir mūsų konferencijų salėje, jei jau apskritai jo reikėjo...“.

„Geriau būtų prie atlyginimo pridėję“ – tai tas komentaras, kurio bene labiausiai nelaukia personalo vadovas ar kitas už mokymus įmonėje atsakingas žmogus. Juk tiek pastangų įdedi organizuodamas, nori, kad tik daugumai patiktų. Natūralu, kad renginio organizatorius jaučiasi kaip „šlapiu skuduru gavęs“, ir ilgam laikui pasižada daugiau jokių „išvažiuojamųjų mokymų“ nerengti, nes jie nepasiteisina.

Tokio atgarsio pasklidimas, ypač, jei jis būna išgirstas – gal ir ne blogiausia išeitis. Kur kas prasčiau, jei organizatoriai mano, kad įteikė brangią dovaną kolektyvui, už kurią šis turėtų būti dėkingas, nes juk už savo pinigus tokių vaišių ir kitų pramogų nepirktų, nes... neįpirktų. Yra tekę kalbėtis su nemažos įmonės, kurios vadovai mėgsta įspūdingus renginius, darbuotoja. Nors šnekėjomės ne apie mokymus, o apie Kalėdų šventę, esmė išlieka ta pati – jei vidutiniai atlyginimai įmonėje yra labai nedideli, ir niekas net nekalba apie galimą jų kėlimą, o renginiams (mokymams su išvykomis) skiriama palyginti daug pinigų, darbuotojams susidaro įspūdis, kad tai daroma ne dėl jų gerovės ir interesų, o dėl to, kad norima pasirodyti prieš žiniasklaidą, prieš savo kolegas – kitus vadovus, gal net prieš pačius darbuotojus. Tokio „pasirodymo“ rezultatas – vadovų atitolimo nuo darbuotojų didinimas ir vos ne specialus paryškinimas. Dar daugiau – kartais darbuotojai net ima manyti, kad kaip tik dėl tokio vadovų pomėgio išlaidauti jie ir negauna normalių atlyginimų, nes juk ... nemokamų pietų nebūna...

Kitas „smūgis šlapiu skuduru“ vadovams gali būti pačios išvykos ar jos pramoginės dalies po mokymų ignoravimas. Vėlgi atvejis: seminaras buvo rengiamas miesto pakraštyje esančiame pramogų centre, po seminaro numatyta vakaro dalis su pirtimi, baseinu, užkandžiais, taigi, pasibuvimas drauge galėjo tęstis iki 22.00 ar 23.00 vakaro. Bet pasibaigus seminarui vienas po kito darbuotojai sėdo į savo automobilius ir... baseine liko tik organizatorius su keletu artimiausių žmonių. Iš tiesų – su tais, su kuriais jis tarėsi dėl seminaro ir jo „pratęsimo“ organizavimo. Taip pat dar du ar trys šeimų neturintys darbuotojai. Pasirodo, problema – ne „slapti povandeniniai akmenys“, o visai paprastas buitinis dalykas: kolektyvas jaunas, dauguma turi mažų vaikų, o vaikų darželiai dirba iki 18.00, auklės taip pat. Žmonės pasvėrė visus „už“ ir „prieš“ ir dauguma nusprendė, kad paprasčiau ir ramiau bus grįžti namo įprastu laiku. Ypač kad ir galimybė yra – juk vos keli kilometrai. Nesinori vyrui ar žmonai sakyti, kad... galėčiau, bet negrįšiu.

nevyktinai kur geriau - vietoje ar  kuo toliau?

Tai vis tik pasiteisina mokymai išvykstant ar ne? Jei organizuosite Jūs, tai priklausys nuo Jūsų, ir nuo Jūsų įmonės situacijos. Pavyzdžiui, jeigu „poseminarinę“ programą prilygintume dovanai:

• Ar pasiteisina, kai kam nors padovanojame labai brangią dovaną?

Kartais, bet ne visada.

• Ar pasiteisina, kai kam nors padovanojame labai nebrangią dovanėlę?

Irgi kartais.

• Ar pasiteisina, kai prieš kam nors ką dovanodami pagalvojame apie tą žmogų?

Praktiškai beveik visada.

Pirmiausiai galvokite ne apie renginį, o apie žmones, kuriems tas renginys skirtas. Taip savo darbuotojus mokysite to, ko jiems tikrai reikia, be to, tai bus puikus žingsnis (žengtas paties organizatoriaus) komandos formavimo keliu.

Na, ir labai norisi palinkėti, kad toks mokymų planavimas padėtų kurti ir savas organizacijos tradicijas. Pavyzdžiui, kad ir tokias: kiekvienąkart, kai darome mūsų skyriaus mokymus, artimiausią šeštadienį susikrauname sumuštinius ir arbatos termosus, ir „pėsčiuojame“ miško takeliu į „aptarimų laukymę“ sudėlioti paskutinių taškų...

Mokymų organizatoriaus atmintinė

* ne pats išvykimo faktas lemia renginio sėkmę, o pasiruošimas jam;

* organizuojantis asmuo prieš apsispręsdamas, kokią formą pasirinkti mokymams, turi šį tą nuveikti:

- išsiaiškinti darbuotojų lūkesčius;

- tiksliai apsibrėžti vadovų lūkečius bei tikslus.

* nesvarbu, ar bus priimtas sprendimas mokymus daryti įmonės teritorijoje, ar mieste, ar už miesto ribų, reikia būtinai apgalvoti ir visas su tuo susijusias „smulkmenas“:

- pradžios ir pabaigos laiką, nuvykimą ir parvykimą (kas, su kuo, kokiu transportu...);

- pertraukų laiką, galimybę pavalgyti, taip pat patiekalus;

- programą po mokymų (net jei ir numatyta „laisva“ programa vaišinantis);

- kada kitą dieną (jei tai darbo diena) reikia ateiti į darbą;

- kas pavaduos nesančius darbo vietoje darbuotojus (atsakinės į telefono skambučius);

- ir kitus , galbūt specifinius Jūsų įmonei ir tai žmonių grupei dalykus.

Daugelis, prisimindami mokykloje praleistus metus, tikriausiai prisimenate ir tas puikias mokyklines ekskursijas, kai kažkur važiuodavote (svarbiausia – važiuodavote!) autobuse dainuodami (visi ir garsiai), dalindavotės sumuštiniais, kurie kartais skraidydavo, ir, nors ne visada girdėdavosi gidės (mokytojos) balsas, bet visada parsiveždavote stiprių įspūdžių. Iš įspūdžių mokomės. Truputį kitaip negu klasėje, bet – taip pat neabejotinai reikalingų dalykų.

Ką tai reiškia - „Motyvuotas“ ?

Eglė Masalskienė

Dirbu - sėdžiu įbedusi žvilgsnį į kompiuterio ekraną ir maigau klaviatūrą. Vienas dokumentas, antras, trečias... Jų čia visa šūsnis. Abejingai dėbteliu į tą krūvą, ir dirbu toliau -  neskubėdama, lėtai, netgi vangokai. Kitaip „nesigauna“: ketvirta valanda po pietų, pats tas laikas, kai viskas sulėtėja. Žinau, kad tokiu tempu besitvarkydama sugaišiu dar mažiausiai penkias valandas. Taip pat žinau, kad vienaip ar kitaip tą darbą reikia padaryti šiandien – ryt ryte turiu išsiųsti klientui. Na ir kas, manau, bene pirmas vakaras, praleistas taip. Nieko džiuginančio, bet ir jokios tragedijos. Tiesiog tingiai dirbu toliau. O kur skubėti? Jokio skirtumo – ar padarysiu iki devynių, ar iki dešimtos. Bet kokiu atveju – padarysiu.

Pažįstamas jausmas? Nuoširdžiai žaviuosi ir sveikinu, jei ne. Nesmagu? Man taip pat atrodo, kad čia kažko labai trūksta.

Taigi, dirbu ramiai sau toliau, ir – skambutis. Netikėtas, bet labai lauktas. Tiksliau - visada laukiamas. Nes tai seniai nematyta bendraminčių kompanija vėl renkasi į krūvą, ir kaip tik – šįvakar. Septintą. Vėluoti negalima, programa jau numatyta. Manot, mintyse jau ėmiau siusti ir keiksnoti savo nelemtą dalią? Nieko panašaus. Gal taip ir būtų buvę, jei šis susitikimas nebūtų buvęs toks svarbus. Bet šiuo atveju  tuojau pat pasakiau: „Taip, aš ateisiu. Nevėluosiu. Iki.“ Ir jau dėdama telefoną ant stalo žinojau, kad visus reikiamus darbus padarysiu iki išeinant. Kaip? Laisvai! Nėra nieko neįmanoma! Kai nori. Ir kai yra dėl ko norėti.

Popiečio apsnūdimas išgaravo kaipmat, nereikėjo nei kavos. Mintys tapo aiškios, tvarkingai surikiuotos. Tempas padvigubėjo, net, sakyčiau, patrigubėjo. Klaidų tikimybė? Jokios: karts nuo karto peržvelgdavau, ką padariau – geriau nebūna. Kūrybiškumas? Manot, tempas jį užmuša? Tik ne šiuo atveju! Juk vakare susitiksiu su įdomiais žmonėmis. Aš ir pati jaučiuos tokia atsipalaidavus, geros mintys generuojasi tarsi pačios, be jokių pastangų ir „ką gi čia dar sugalvojus“ kankinimosi. Šešios valandos – jau beveik baigiu. Bet dar turiu truputį laiko. Ir vieną kitą idėją. Tai nebūtina. Bet jei padaryčiau – būtų super! Vieną papildomą sumanymą padarau. Pusė septynių. Lieku savim baisiai patenkinta. Kitą sumanymą palieku tik „apmestą“ – bus ką veikt ryt ryte, vietoj mankštos. Viskas! Išlekiu.

Kam pažįstama pirmoji situacijos dalis, tas, manau, supras ir antrąją.

Susitikdami su įvairaus lygio vadovais – seminaruose, klubuose, kituose renginiuose – dažnai kalbame apie darbuotojų motyvacijos ir skatinimo dalykus. Jie rūpi kone visiems. Ir nesvarbu, ar tai vadinama motyvacija, ar – lietuviškiau – skatinimu, paprastai galvoje turima tas pats: ką dar mes, vadovai, galėtume padaryti, kad darbuotojai efektyviau (daugiau, geriau) dirbtų. Vieni akcentuoja pinigines skatinimo priemones, kiti – palankią aplinką, dar kiti – individualų priėjimą ir t.t. ir t.t. Panašumas toks, kad visi jie labai stengiasi – tam, kad darbuotojai stengtųsi.

Ilgam įsiminiau vieno vadovo gana griežtą ir tiesmukišką pasakymą – darbuotojų iš viso nereikia motyvuoti: jie turi būti motyvuoti patys savaime, o protingas vadovas tik tokius ir laiko.

Tąkart niekaip negalėjau jam pritarti. Bet minties nepamiršau. Matyt, ji ilgai kažkur sukosi, kol galiausiai vėl išlindo. Kaip tik tada, kai taip su azartu, vos ne vienu įkvėpimu po „stebuklingojo“ skambučio sugebėjau padaryti tiek, kiek nė nemaniau galinti. „Ot čia ir yra tas atvejis, - pamaniau, - kai savo galią pademonstravo tikroji, vidinė motyvacija“.

Juk skatinimo sistema, kaip mes ją dažniausiai įsivaizduojame, puikiai veikė ir taip – už laiku atliktą darbą klientas mokėjo sutartus pinigus, ir sutarta suma buvo man priimtina. Aš žinojau, kad padarysiu viską laiku ir pakankamai tvarkingai, tik pats darbo efektyvumas nebuvo labai jau „super“. Kitaip sakant, negalėdama įveikti tingulio, sukausi lėtai, taip atimdama iš savęs vakaro laiką. O jei vis tik būčiau „per jėgą“ ar gėdindama privertusi save greičiau suktis, vidinio konflikto ko gero būčiau neišvengusi. Net pažadas sau, pvz., pažiūrėti filmą, tikriausiai nesuveiktų. O kam – galiu juk ir kitą kartą.

Šiuo atveju filmas, pinigai, vakaro laikas sau, net savęs kalbinimas ar varymas „per jėgą“ – visa tai kaip ir būtų tarsi skatinimas. Bendraminčių skambutis pataikė kaip tik į „dešimtuką“, kuris ir buvo tas paslaptingas mygtukas, kurį paspaudus lyg gelbėjimo parašiutas išsiskleidė motyvacija.

Dabar, kai galvoju apie skatinimą ir motyvaciją, nors kalbininkai gal sakytų, kad tai viena ir tas pat, negaliu atsikratyti tokio vaizdo: dviejų metų mažylį mama įkalbinėja prieiti prie „tetos“ ir pasiimti siūlomą žaislą. „Na, eik, gi, teta gera... pažiūrėk, koks gražus žaisliukas... tu gi drąsus... nubėk, aš po to tau dar ir saldainį duosiu... negražu, nesiožiuok...“ Taip kalbėdama ji net po truputį stumia vaiką į priekį, galiausiai paima už rankos ir bando eiti bent jau kartu. Mama labai stengiasi. Tai – skatinimas.

Ką daro „motyvuotas“ vaikas? Pirmiausiai, jis negali atitraukti akių nuo žaislo. Jam jo reikia, labai labai. Bet jis nebūtinai puola link nepažįstamos „tetos“ tuojau pat. Jei pagal savo būdą yra lėtesnis, tiesiog stovi ir žiūri, kol jo pasiryžimas auga. Jei taip išauklėtas, galbūt pasako: „mamyte, ąš jo labai noriu, aš paimsiu, gerai?“. Ir nueina, ne taip svarbu, drąsiai ar atsargiai. Svarbu – labai savim patenkintas sugrįžta. Ir net jei mama bandytų atkalbėti, vargu, ar jis taip jau ir nusiramintų. Tai – vidinė motyvacija. Jėga galinga. Bet vien skatinimu iki jos neprisikasi – jai reikia tiesiog leisti užaugti. Jeigu ji yra jau „sudygusi“. Jeigu nėra – skatinimas šiek tiek veikia, po truputį, bet iš esmės toks žmogus tiesiog plaukia pasroviui, vangiai ir nuobodžiai, nepasiekdamas ypatingų rezultatų ir niekuo nežavėdamas savo darbdavių. Savas verslas? Be vidinės motyvacijos – nė iš vietos.

Taigi, tąkart bevažiuodama į aną susitikimą, vis galvojau – va, tas jausmas, kuris manęs neapleido tas trejetą valandų, ir kuris tarsi varikliukas palaikė energingumą, entuziazmą, kūrybiškumą, dėmesingumą ir pan. – kaip tik tas jausmas man ir yra reikalingas, jis yra ta stebuklinga jėga – vidinė motyvacija. Visa paslaptis - kaip išmokti ją pažadinti savyje visuomet, kai tik užsigeidžiu?

Geriausias būdas – nusprendžiu – yra praktika. Todėl nesigilinu į visokias teorijas, o tiesiog dairausi ir stebiu – kas ir kaip tą daro.

Pirmiausiai kažkodėl prisimenu peliuką Mikį ir jo arklį (gaila, vardas iš galvos visai išgaravo). Gal ir jūs žinote tą istoriją? Mikis nusprendė dalyvauti jojimo varžybose, užsirašė, o grįžęs namo aptiko, kad per tą laiką, kol jis buvo išvykęs jo greitasis arkliukas įsisuko į kluoną ir suėdė tiek jo taip mėgiamų avižų, kad pasidarė panašesnis į apvalainą karvę nei į lenktyninį žirgą. Žodžiu, per kelias dienas arkliui reikėjo daug treniruotis ir numesti svorio. Mikis kalbino jį gražiuoju, tarėsi, žadėjo visokius skanėstus (po varžybų) – arkliukas norėjo, stengėsi, bet jam buvo labai sunku bėgti, ir jis po kelių ratų jau nebetekdavo jėgų. Tada Mikis supyko ir ėmė bartis ir gėdinti draugužį. Susigėsti tai jis susigėdo, bet tuomet nebėgo iš viso. Galiausiai Mikiui į galvą šovė geniali mintis! Jis susitarė su Sargiu (neprisimenu ir tikrojo šunelio vardo), kad šis jam pagelbės: pririšo prie uodegos kuokštą šieno, o gal avižų, ir nurodė bėginėti priešais arklio nosį. Arkliukas jau nė nemanė treniruotis, jis tik norėjo pasiekti kuokštelį šieno, na, gal širdagraužiui nuraminti, kad viskas taip nevykusiai susiklostė. Taigi, jis tik ištiesė kaklą, jau jau griebs, o vikrus šunelis – ir vėl per metrą į priekį... Taip arkliukas nė nepajuto, kaip visą ratą aplink ganyklą apibėgo. Ir bėgti buvo lengva! Šieno kvapas – puikus ir nekenksmingas „dopingas“. Bet dabar atsirado kita bėda – arklys galėjo treniruotis tik su Sargiuku, o Sargiui tai greitai ėmė nusibosti, tuomet jis bėgdavo lėtai, ir žaidimas nebetekdavo prasmės. Mikis turėjo dar geriau pasukti galvą, kol sugalvojo prie meškerės galo prikabinti kaulą, tą meškerę jis laikydavo sėdėdamas ant arklio, kaulas kvepėdavo šuneliui, jis bėgdavo paskui jį, o prie šunelio uodegos pririštas šienas kvepėdavo arkliukui, taigi, jis irgi bėgdavo. Visi suprato, kad tai – žaidimas. Betgi žaisti buvo smagu! Kur kas smagiau nei nuobodžiai treniruotis. Jei gerai prisimenu, tai net varžybų metu, jau artėjant prie finišo, kai atsirado lyg ir nenugalimas konkurentas, lyg iš niekur atsiradęs šunelis išgelbėjo situaciją ir padėjo Mikiui su savo ristūnu (po varžybų jis taip ir atrodė!) laimėti.

Išvada? Motyvaciją žadina tai, ką labai mėgsti, ko labai nori, pvz., kvapnus šienas + žaismingas pateikimas ir pats žaidimas. Žinoma, jei nors truputį mėgsti žaisti. Tiesą sakant, visi mėgstame ką nors žaisti.

Ta Mikio istorija „užvedė“ dar ant vienos minties: kol arkliukas stengėsi bėgioti, kad numestų svorio (t.y., bėgo nuo nemalonaus savęs kaip storulio vaizdelio), jam tai buvo sunkus darbas. Prasmingas, bet vis tik darbas. Tokiam darbui reikia daug jėgų ir valios. Kai tik pakeitus treniruočių taktiką arkliukas ėmė bėgti link norimo skanėsto, situacija iškart pasikeitė. Taigi, kaip geriau – „Nuo“ ar „Į“ ?

Tas pats, beje, kartojasi ir žmonių gyvenime, taip pat ir darbe, žinoma. Jei tik imame ko vengti, bėgame nuo ko, bijome, tai kurį laiką gal bėgame ir greitai (nes ta grėsmė labai labai baisi), bet emocinė būsena paprastai būna nekokia. Ilgainiui galime turėti problemų dėl nuolatinių stresinių būsenų. Kūrybiškumui per didelė įtampa, sumišusi dar su baime, geros įtakos taip pat nedaro. O entuziazmas? Na, tik pamėginkit įsivaizduoti žmogų, kuris rudens gripams prasidėjus laikosi strategijos „kad tik nepasigaučiau viruso“, t.y., jis bėga (slepiasi) nuo baisaus ir nemalonaus gripo. Kaip? Nevaikšto į renginius, kur daug žmonių, stengiasi nesušalti lauke ir neperkaisti patalpoje, nuolat skaito informaciją laikraščiuose, kas kur ir ar sunkiai serga... O ar galima čia kaip nors pritaikyti kitą strategiją - judėti link ko nors? Tie, kas pirmiausiai įsivaizduoja save sveiką, o ne sergantį, ir stengiasi sveikatą stiprinti bei palaikyti, o ne ligos išvengti – jie kaip tik tai ir daro. Sveikatą (ir atsparumą) stiprina mankšta grynam ore, grūdinimosi procedūromis, sveika mityba, vitaminais ir t.t.. Taigi, kurie iš jų jums atrodo entuziastingesni?

Tikslus ir aiškus supratimas bei įsivaizdavimas, ko noriu, ir ėjimas kaip tik link to, paprastai padeda augti ir stiprėti vidinei motyvacijai. Kai tik ši ima slopti – pasvajojame apie tai, kas mums labai svarbu, ir jėgų vėl atsiranda. Kai kada svajonės, beje žmonėms būna reikalingos visai ne tam, kad jos būtų kada nors įgyvendintos, o tiesiog tam, kad jie turėtų kuo ‚pasimotyvuoti“ reikalui esant, palaikytų dvasią, taip sakant. Draugė neseniai pasakojo apie bičiulę, kuri nuolat kalbėdavo, kaip norėtų pakeliauti po Ispaniją. Ta bičiulė turėjo kažkokių sunkumų (ir tuo metu, žinoma, apie Ispaniją kalbėjo dar dažniau), kuriems susitvarkius vyras jai padovanojo kelionę po Ispaniją. Tai štai ta bičiulė esą guodėsi mano draugei, kad nebežino, kaip pasielgti – supranta, kad vyras gero norėjo, bet į Ispaniją tai ji nenori, nes   tai gi tik svajonė – apie ką gi ji po tos kelionės svajos, kai reiks „pasimotyvuoti“? Jei skaitėte „Alchemiką“, gal atkreipėte dėmesį ir į ne pagrindinio veikėjo – stiklo dirbinių pirklio – žodžius apie svajonę nukeliauti į Meką: „o kaip gi be tos svajonės gyvenčiau, tegu ji būna visam gyvenimui“, - kalbėjo pirklys.

Priešingas dalykas „noriu“ yra „reikia“. Reikia tai reikia – ir darome... Bet kaip? Be vidinės motyvacijos, žinoma. Kai reikia – darbą reikia daryti, kai noriu – jis pats darosi. Per didelis garbinimas „Reikia“ išsiurbia daug jėgų, atima gyvenimo džiaugsmą. „Noriu“ - kiek jėgų išsiurbia, antra tiek prideda. Sakom, atradę „savo“ sritį ir darantys tai, ką nori, žmonės daugiau ir pasiekia. Ne visada gaunasi, ne visada galima? Minimali, bet būtina „noriu“ rūšies veiklos dozė – na, bent 30 min. kiekvieną dieną, savaitgaliais ar sekmadieniais – tarkim, pusdienis, atostogų metu – gal savaitė.

Kartais labai naudinga stebėti ne tik kitus, bet ir save. Tam, kad pastebėtume kartais labai labai individualius savo vidinės motyvacijos palaikymo būdus.

Vasarą buvome su Vitoldu Nidoje. Pagalvojome, kad smagu kada nors būtų paplūdimiu nueiti iki Preilos (apie 10 km). O kaip grįžt - ėmėme kurti visokius planus, kaip ten nuvežti ir palikti dviračius ir pan... Keblu. Taigi, nėjome. Bet kitą dieną, kai išėjome į pajūrį pėsti, nusprendėme tiesiog šiek tiek pasivaikščioti, ir pasukome dešinėn - kaip tik link Preilos. Tada ėmiau kalbint Vitoldą: ot imam ir einam DABAR iki tos Preilos. Kaip grįšim, ar nebus per daug? Reikėjo pasiplanuot ir išeit anksčiau. Sumuštinių gerai būtų. O jei ims lyti? (kasdien lijo) Visi klausimai turėjo logiškus paaiškinimus (skėčiai kuprinėje, be pietų dar nieks nenumirė, netemsta pakankamai ilgai), išskyrus tą "kaip grįšim". Tada pagalvojau - koks skirtumas, kaip. Svarbiausia - tai kad NUEISIM. O jei jau nueisim, tai NEBUS KITOS IŠEITIES, ir kažkaip sugrįšim. Vėlai, anksti, šlapi, sukaitę, sušalę, pavargę, autobusu, autostopu, pėstute keliu, pėstute pajūriu, mišku - nu KOKS SKIRTUMAS...

Nuėjom, prisirinkom gintarų, grįžom iki pat kairiausio (taigi, esančio toliausiai) "savo" pliažo, su didžiausiu malonumu išsimaudėm ir galiausiai apsiavę batus parpėdavom namo. Kas esat tiek basas ėjęs smėliu, žinot tą malonų jausmą - tada juk kiti pėdos raumenukai dirba.

Pasidariau sau išvadą - dažnai svarbu tik pradėt, pagauti "fun" (ot davai - liaudiškai sakant), ir nesiimt planuot visko iki pabaigos. Nes jei planuosi - tai arba taip ir nepradėsi, arba neliks to , kas kvepia nuotykiu, taigi, ir viso "fun" varikliuko. O jei pradėsi, tai įvarysi save į kampą - nebus kur dėtis, ir kažkaip išsisuksi.

Beje, nelijo. Preilos pliaže ledų buvo . Ir tai buvo pati šilčiausia ir saulėčiausia diena. Jau neskaitant gintarų

Jei šitos trumpos kelionės pajūriu metu mane motyvavo pats procesas ir laisva improvizacija, tai kitus gali motyvuoti priešingas dalykas – gebėjimas pačiam pasidaryti planą, pasiruošti, ir tiksliai jo laikytis. Tokiam žmogui svarbiau ne procesas, o pasiekiami rezultatai. Einant nuo Nidos į Preilą, jam tikriausiai patiktų pasiruošti šiam žygiui, žinoti bent jau kiek kilometrų yra tas atstumas, taip pat einant apskaičiuoti, per kiek laiko nueita pirmyn, tada prognozuoti grįžimo atgal laiką, o motyvacijai senkant ją pastiprintų, pvz., lenktyniavimas pačiam su savimi – grįžti reikia pasistengti greičiau nei nueita pirmyn.

Išvada? Aš atradau, kas man padeda judėti , t.y. motyvuoja. Beje, tie patys dalykai, kaip dabar suprantu, veikia ir kitose veiklos srityse, ne tik pasivaikščiojimo pajūriu metu. Štai šiaip straipsnio niekada ir neparašyčiau. Net jei sutartume „kada nors“ arba „kai galėsiu". Žinodama tai, pažadu temą (svarbu – pradėti) ir datą, o tada – kai jau nebelieka kitos išeities – belieka apgalvoti, ką galiu parašyti ir ... parašyti. Gal tai ir prieštarauja patarlei „pirma pamatuok, po to nukirpk“, bet ...  o jeigu tai veikia? Naudokite viską, kas veikia jums. Jei stebėsite save, atrasite tai. O kitų metodai gali ir netikti. Tuomet pamėginę kartą-kitą tiesiog nukiškite juos į giliausią stalčių.

Dirbu - sėdžiu įbedusi žvilgsnį į kompiuterio ekraną ir maigau klaviatūrą. Vienas dokumentas, antras, trečias... Jų čia visa šūsnis. Abejingai dėbteliu į tą krūvą, ir dirbu toliau -  neskubėdama, lėtai, netgi vangokai. Kitaip „nesigauna“: ketvirta valanda po pietų, pats tas laikas, kai viskas sulėtėja. Žinau, kad tokiu tempu besitvarkydama sugaišiu dar mažiausiai penkias valandas.

Ką man kalba mano kūnas

Eglė Masalskienė

Kas tai yra kūno kalba, daugelis esame girdėję. Įvairiuose seminaruose bei kursuose, kuriuose mokoma bendravimo meno subtilybių, raginama atkreipti dėmesį ne tik į tai, ką kalba pašnekovas, bet ir į tai, ką jam bekalbant veikia jo kūnas – judesius, įvairius gestus, laikyseną, veido išraišką, akių judesius ir pan., taip pat ir į balso charakteristikas. Kam viso to gali prireikti? Nagi tam, kad galėtume geriau suprasti, kas iš tiesų vyksta žmonių, su kuriais tuo metu bendraujame, galvose – t.y., ką jie galvoja, ką jaučia, kokiais požiūriais vadovaujasi, ir ar tai, ką sako, yra tikrai tai, ką jie ir nori pasakyti. Kad mintys bei emocijos ir kūnas yra tarpusavyje susiję, tikriausiai abejonių nekyla – štai iš susitikimo su klientu grįžo kolega: iš jo nuleistų pečių, surauktos kaktos ir „nukabintos nosies“ suprantame, kad jam atrodo, jog susitikimas nepavyko ir jis jaučiasi prastai; o štai po pokalbio su vadovu į kabinetą tiesiog įskrenda bendradarbė, ji šypsosi ne tik lūpomis – visu veidu, ir net klausti nereikia, kokį atlikto darbo įvertinimą ji išgirdo, ir ar tas įvertinimas jai yra svarbus. Dar daugiau – bent jau šiais abiem minėtais atvejais būtent tai, ką kalbėjo kūnas, buvo nulemta vidinės žmogaus būsenos, t.y. jo minčių ir emocijų, kurias tos mintys jam sukėlė.

Bet – tikriausiai susimąstėt kada - jei kalba kito žmogaus kūnas, tai gal kalba ir mano paties? Ir tikrai taip, jis kalba. Jis kai ką pasako kitiems apie tai, kaip aš jaučiuosi. Ypatingai tada, kai esu atsipalaidavęs ir nekontroliuoju savęs. Jei tai žinau, ir jei labai stengsiuos, galiu išmokti kūną valdyti, ir tada jis pasakys aplinkai visai kitus dalykus nei esantys mano viduje – kitaip sakant, aš išmoksiu vaidinti. Bet net ir šiuo atveju tai, ką kalbės kūnas, bus nulemta mano vidinės būsenos – mano apsisprendimo, valios ir įsitikinimo, kad reikia atrodyti vienaip ar kitaip. Žodžiu, mano išorė priklauso nuo mano vidaus.

Ar mano išorė (kūnas) yra reikalingi tik aplinkiniams – kad jie galėtų geriau mane suprasti? Kvailas klausimas, juk, žinoma, ne, nes mano kūnas reikalingas pirmiausia man pačiam, juk aš jame gyvenu! Gerai, tuomet eikime toliau. Jei kūno kalbos stebėjimas gali suteikti vertingos informacijos tuomet, kai stebime kitą žmogų, tai gal ir savo paties kūno kalbos stebėjimas gali būti kažkaip naudingas? Kitiems jis „išduoda“, kas darosi mano viduje, bet man pačiam... Juk ir taip žinau, kas yra tame mano viduje – ir ką galvoju, ir kaip jaučiuosi, ir ko noriu, ir ... visa kita. Ne? Na, bent jau dalis skaitančių šioje vietoje tikriausiai kiek sudvejojo. Žinoti ir suprasti, kas dedasi kiekvieno iš mūsų viduje ne visada paprasta. Jau vien todėl, kad tą vidų sudaro ne vien lengviau pažįstama sąmonės sritis, bet ir daugiau ar mažiau pasislėpusi pasąmonė. O kuri iš šių dalių nulemia kūno kalbą? Greičiausiai, gali tą daryti abi. Juk ir sakome, pvz., „sąmoningai atsisėdau veidu į šviesą“ arba „kažkaip nesąmoningai tarsi patys susigniaužė kumščiai“ ir pan.. taigi, peršasi mintis, kad stebėdami savo kūną, galime gauti informacijos ne tik apie tai, ko norime ir ką galvojame sąmoningai, bet ir apie tai, kokiais pasąmonėje glūdinčiais įsitikinimais vadovaujamės, ir ko iš tikrųjų, net patys sau neprisipažindami, norime.

Tai daryti bus lengva, jei laikysimės požiūrio, kad žmogaus Aš, kurį sudaro jo kūnas, psichika ir siela, yra vientisas. Senosios kultūros dažniausiai tuo tikėjo be išlygų. Sustiprėjus medicinos, biologijos mokslams, tos žmogaus dalys buvo kaip ir atskirtos ir stebimos bei tyrinėjamos atskirai. Vėliau Z.Froidas savo genialia mintimi, kad tarp kūno ir psichikos gali būti ryšys, tarsi vėl iš naujo padarė pradžią vientiso požiūrio į žmogų formavimuisi. Tą mintį vystė kiti. Pvz., vienas jo mokinių K.Jungas pastebėjo, kad kūnas ir dvasia nuolat veikia vienas kitą, lygiai taip, kaip kad sąmonė ir pasąmonė daro įtaką viena kitai. Remdamosi tokiais teiginiais, tarsi ant kokio pamato ėmė formuotis įvairios psichologinės ir psichoterapijos teorijos. Kaip pavyzdys: viena jų – geštalto terapija – pabrėžia visumos (t.y. geštalto - iš vok.k. Gestalt) svarbą, o į žmogų žiūri kaip į visuminį organizmą, susidedantį iš daugelio dalių, susijusių viena su kita taip, kad pasikeitimai vienoje dalyje visuomet lemia pasikeitimus visose kitose dalyse. Geštalte tiek psichologiniai tiek fiziniai procesai yra laikomi tos pačios visumos (asmenybės/organizmo) aspektais: psichologiniai procesai (pvz. konfliktai) matomi kaip aiškiai susiję su fizine išraiška, o fiziniai procesai (pvz. kūno padėtis, raumenų įsitempimas, kvėpavimas, kt.) traktuojami kaip prasmingos asmenybės išraiškos formos.

Taigi, teorijos teorijomis, o praktiškai, taip, kad turėtume realios naudos kasdieniame gyvenime - į kokius kūno ženklus verta išmokti atkreipti dėmesį?

Sakėme, kūno kalba – tai judesiai, gestai, laikysena, veido mimika, balso charakteristikos. Bet jei jau imame galvoti apie savęs paties, o ne kitų žmonių stebėjimą, tai netrukus pastebėsim, kad tų ženklų yra ir daugiau. Tarkim, pabąla ar išrausta veidas, išmuša karštis, išpila prakaitas, ima šiurpas, nukrečia drebulys, pradeda drebėti rankos, kojos tampa lyg medinės, gniaužia kvapą, išdžiūsta burna, žodžiai stringa gerklėje, nuo „saulės rezginio“ į visą kūną pasklinda maloni šiluma ir pan.. Tai taip pat yra kūno signalai, kuriais jis mums kažką nori pranešti. Galbūt: „žmogau, tu juk jaudiniesi“, „dabar išsigandai“, „šito pasakyti tai tu juk iš tiesų negali“, „dabar tau tapo ramu“ ir t.t..

Yra ir dar daugiau signalų, kuriuos gali pasiųsti kūnas. Pavyzdžiui, skausmas. Bet palaukit, -taip ir norisi sakyti, - skausmas juk jau „iš kitos srities“, jis yra ženklas ne mano minčių, bet kokios nors ligos ar negalavimo, ir jis ne rodo kokias nors mano emocijas, o – atvirkščiai – teikia jas, ir, beje, ne pačias maloniausias, ir apskritai, kai ką skauda, tai reikia eiti pas gydytoją arba vaistininką, nustatyti ligą ir ieškoti vaistų tai ligai gydyti... Kaip tik toks požiūris į skausmą, taip pat ir visus kūno negalavimus sako, kad esame įpratę gana griežtai atriboti, kas – kūno, o kas – sielos. Na, bet jei net ir taip, gerai, kad bent juos pastebime, neignoruojame ir vienaip ar kitaip bandome ieškoti priežasčių.

Ir vis tik kaip dažnai mes pasakome – „skauda..., ai , tai – nuo nervų“. Kad įtampa, streso išgyvenimas turi įtakos fizinei sveikatai – paprastai neabejojame. Yra ir specialus terminas – psichosomatika, kurio supratimas, beje, vis dar labai nevienodai aiškinamas. Bendrais bruožais - psichosomatiniais laikomi tokie sutrikimai, kurių pirminės priežastys, sukėlusios fizinius simptomus, yra psichologinės. Pačia plačiausia prasme – nervinė įtampa, streso išgyvenimas susilpnina imunitetą, ir žmogus ima sirgti, o sustreikuoja pirmiausiai ta jo dalis ar vieta, kuri yra silpniausia. Pvz., jei žmogus turi silpną skrandį, vadinasi, patyrus didelį stresą, skrandis jam ir sustreikuos, o jei kitas turi polinkį aukštam kraujospūdžiui, tai susinervinus būtent kraujospūdis ir sureaguos.

Į patį žodį „psichosomatika“ dažnas ir gydytojas, ir pacientas žiūri nerimtai – „ai, tai (tik) psichosomatika, iš tikrųjų juk nieko (nieko rimto) nėra, poilsis, raminanti arbatėlė – ir praeis“. Juk jei nėra fiziologinių pokyčių, o tik skausmas (sunkumas, niežėjimas ir pan.)... tai nieko ir nėra. „Ir nereikia prisigalvoti“, - taip ir norisi pratęsti. Juk iš tikrųjų daug kam pasidaro gėda, kad jis eina ieškoti ligų, kurių nėra, kai tuo tarpu gydytojai turi tiek darbo, ir yra tikrai rimtai ir sunkiai sergančių. Kurį laiką viskas užsimiršta, o vėliau, žiūrėk skausmas jau ir ne be pagrindo - pasirodo, jau susiformavo ir fiziologiniai pokyčiai. Šitaip su taip vadinamomis psichosomatinėmis ligomis nutinka dažnai. Tai, vadinasi, kūnas vis tik nemelavo, o ir „prisigalvoti“ jis juk nemoka – skausmas visada yra signalas, kad kažkas yra ne taip. Net ir tada, kai tyrimų rezultatai nieko nerodo. Tik klausimas – o negerai – tai kur?

Dar Antikos laikais Hipokratas pastebėjo, kad svarbiau yra „suprasti, kas turi ligą, o ne kuri tai liga yra“.

Jau minėtas psichoanalizės pradininkas Z.Froidas psichosomatinių reiškinių prigimtį aiškino taip: nemalonus ir nepriimtinas asmenybei jausmas ar noras yra išstumiamas į nesąmoningą sritį, ir išgyvenamas ne kaip jausmas, o kaip fizinis simptomas. Taigi, tas „negerai“, kurio reikia ieškoti psichosomatinių ligų atvejais, ir kuris yra fizinių simptomų sukėlėjas, greičiausiai slepiasi pasąmonėje jausmų ir norų pavidalu. Jei tik galėtume tuos jausmus ir norus „išjungti“, dingtų ir simptomai. Deja, išjungti negalime, jie ir taip jau yra slopinami, kaip tik todėl ir reiškiasi ne tiesiogiai, o per fizinius simptomus. Bet gerai pagalvoję, tikrai galime sugalvoti kokį kitą būdą – pavyzdžiui, juos pakeisti kitokiais jausmais ir norais. Juk nuo ko priklauso, ko aš noriu? Nagi nuo to, ką aš vertinu. Niekada nenorėsiu to, kas man nėra svarbu. O nuo ko priklauso, kaip aš jaučiuosi, tarkim, kai nuo ryto dargana? Nuo mano požiūrio į darganotą orą, nuo prisiminimų, susijusių su dargana, nuo mano įsitikinimo, koks oras vadinamas blogu, o koks geru. Pačių jausmų ir norų pakeisti negalime, ir prisimenamų faktų negalime pakeisti taip pat, bet galime keisti savo požiūrius ir įsitikinimus. Tas „negerai“ yra ne su pasąmone, ir ne jausmai ar norai yra „negeri“ (kaip tik dėl to, kad mes taip manome, jie juk ir slepiasi), tas „negerai“ yra mūsų įsitikinimuose.

Teoriškai viskas labai gražiai susidėlioja, o praktiškai? Kaip gi sužinoti, kuris tas mano įsitikinimas yra „neteisingas“?

Grįžkime atgal, nuo ko ir pradėjome – prie mokymosi stebėti savo kūno kalbą, įskaitant visus jos signalus, taip pat ir skausmą ar kitus fizinio negalavimo simptomus. Stebėti ir interpretuoti.

Matyt, dėl to, kad ligų nemažėja, nors medicina išranda vis naujų ir vis efektyvesnių kovos su jom būdų, nuolat atsiranda įvairių daugiau ar mažiau keistų ir neretai sunkiai moksliškai pagrindžiamų teorijų ir mokymų, kaip tapti sveikesniu. Žiūrint labai pragmatiškai, net jei ir negali ko paaiškinti, bet jei veikia – kodėl gi ne? Juo labiau, jei ir žalos niekam nedaro.

Taigi, kai kurios teorijos sako, kad net ne dalis, o visos ligos yra psichosomatinės kilmės. Ir jei tik įgusi nuolat stebėti tai, ką kalba tavo kūnas ir interpretuoti tuos signalus, tavo sveikata išties bus tavo rankose. Tiksliau – tavo valioje. O interpretuoti galima, nes tam tikri „neteisingi‘ įsitikinimai „išlenda“ ne bet kokių atsitiktinių, o tam tikrų simptomų pagalba. Kitaip sakant, šios teorijos sako, kad ne dėl bet kokio streso suserga tiesiog silpniausia žmogaus vieta, o kad tam tikras slaptas vidinis konfliktas „išlenda“ tam tikrų fizinių negalavimų pavidalu. Tarkim, anot Lizos Burbo (Lise Bourbeau), Kanadoje įkūrusios mokyklą „Klausykis savo kūno“ ir dirbančios ne tik su klientais, bet ir su psichologais, besimokančiais jos metodo, pūlingo uždegimo priežastis – visuomet užslopintas pyktis, kuris, savo ruožtu, gimdo nusivylimo ir bejėgiškumo jausmą. Tai, kokioje vietoje susiformavo pūlinys, gali padėti nustatyti, su kokia gyvenimo sritimi susijęs šis užgniaužiamas pyktis (kojos – jomis mes turėtume tvirtai stovėti ant materialaus pagrindo; rankos – jomis mes bendraujame, pirštai – jais kažką laikome, įsikimbame, taip pat dirbame darbus; veidas – jį rodome kitiems ir t.t.) O štai niežulys kyla tuomet, kai žmogus kažko labai stipriai nori, bet neleidžia sau to noro realizuoti (pvz., bijodamas įžeisti ar supykdyti kitą), taip pat tuomet, kai žmogus jaučiasi tarsi įvarytas į kampą – tuomet jis tampa labai nekantrus ir sudirgęs. Net slogos priežastis, pasirodo, gali būti ne peršalimas, ir ne čiaudintis kolega, o tai, kad pasijutai pasimetęs, besąs visiškai susipainiojęs kažkokioj situacijoj, nematai sprendimo ir pasiklydai tarp nereikšmingų smulkmenų. Tai yra, kai situacija „blogai kvepia“ – pas laikas susirgti sloga ir „pasiplauti“...

Interpretuoti kūno siunčiamus signalus gali labai padėti nuo senų senovės patarlių, priežodžių pavidalu kaupta liaudies patirtis. Juk neveltui sakoma, pvz., „sulinko nuo sunkaus gyvenimo svorio“ – jei nugaros skausmas neleidžia išsitiesti, žmogus galbūt jaučiasi užsivertęs ant pečių per daug, jam atrodo, kad jis neša ir už save, ir už kitus, kad nieks jam nepadeda ir kad yra išnaudojamas. Kitas priežodis – „iš pykčio gumbas išaugo“ – tai vėl nuoroda į arba pūlinio susiformavimą, arba į auglio atsiradimą.

Kad galėtume interpretuoti, pirmiausiai mes turėtume norėti pastebėti, ir džiaugtis pastebėję kūno siunčiamus signalus, o ne išsigąsti ir imti grumtis su realia ar dar tik įsivaizduojama liga. Kai kovoji, visada kažkas pralaimi. O juk fizinis simptomas – tai tavo paties sau duotas ženklas, kad laikas kiek pasitvarkyti savo įsitikinimų archyve. Tarkim, pajutai sunkumą ar net skausmą ties skrandžiu. Spontaniškai gali kilti mintys „na ir vėl, ir visai ne laiku, dar tas susirinkimas, kaip reiks ištvert iki darbo pabaigos ir pan.“. Geriau būtų pirmiausiai padėkoti savo kūnui, kad atsiuntė tą signalą, kurio tu dar nesupranti, bet labai nori suprasti, o po to pakalbinti jį (skausmą, sunkumo jausmą), stengdamasis išsiaiškinti, kodėl jis atėjo ir ką jis tau nori pasakyti. Galbūt tuos atsakymus išgirsi kaip tarsi savaime kilusias mintis. Pabandyk atreaguoti į jas ir stebėk, ar keičiasi savijauta. Visai tikėtina, kad staiga pajusi, jog labai nenori pasisakyti susirinkime ir manai, kad nesugebėsi suvaldyti situacijos, ir jei taip nutiks, tau bus gėda. „Geriau būtų tau ten neiti“, - gali pasakyti tas nemalonus jausmas skrandyje. Kokiu stebuklingu būdu atėjo tas atsakymas? Iš tiesų, nieko stebuklingo – kai nori pažvelgti tiesiai į savo pasąmonę, ji slepiasi, o kai kreipeisi „aplinkiniu“ keliu kalbindamas savo jausmą skrandžio srityje, pasąmonė atsipalaidavo, panašiai kaip kad įvyksta sapnuojant. Kartais vien įsisąmoninimo užtenka, kad nemalonus simptomas praeitų. Jei ne – reikia „kalbėtis“ su juo toliau. Pvz., „Klausyk, visada galvojau, kad jei nesuvaldai situacijos, tai yra gėdingas dalykas. Pabandysiu pakeisti šį savo požiūrį. Iš tiesų, juk kartais būna neįmanoma visko numatyti, ir ... nieko bloga, jei įvykiai klostosi ne taip, kaip numačiau“.

Jei toks kalbėjimosi pačiam su savimi būdas jums atrodo nepriimtinas, tuomet galite tiesiog užduoti sau keletą klausimų, kaip pataria jau minėta Liza Burbo:

1*Kokiais epitetais geriausiai apibūdinti tai, ką aš jaučiu?

Atsakymas į šį klausimą parodys jūsų santykį į žmogų ar situaciją, kurie išprovokavo problemą.

2*Ko man neleidžia daryti ši liga (nemalonūs pojūčiai)?

Atsakymas padės nustatyti, kokie norai yra blokuojami.

3*Ką mane verčia daryti ši liga (nemalonūs pojūčiai)?

Atsakymus pradėkite žodeliu „ne“. Atsakymas taip pat padės nustatyti, kokie norai yra blokuojami.

4*Jei aš leisčiau sau realizuoti šiuos norus, kaip pasikeistų mano gyvenimas?

Atsakymas padės nustatyti poreikius, kuriuos šiuo metu blokuoja kažkokie klaidingi įsitikinimai.

5*Jei tik aš leisčiau sau būti ... (įrašykite atsakymą į prieš tai buvusį klausimą), kas baisaus ar kas nepriimtina nutiktų mano gyvenime?

Atsakymas padės suprasti, koks požiūris (įsitikinimas) blokuoja tavo norus ir poreikius, taip sukeldamas fizinius simptomus ir problemas.

Jei tuos klausimus susirašysite ant mažo spalvoto lapelio, o jį įsimesite į tą darbo stalo stalčių, kuriame laikote visokias piliules „atsargai“, gal pravers...

Kas tai yra kūno kalba, daugelis esame girdėję. Įvairiuose seminaruose bei kursuose, kuriuose mokoma bendravimo meno subtilybių, raginama atkreipti dėmesį ne tik į tai, ką kalba pašnekovas, bet ir į tai, ką jam bekalbant veikia jo kūnas – judesius, įvairius gestus, laikyseną, veido išraišką, akių judesius ir pan., taip pat ir į balso charakteristikas. Kam viso to gali prireikti?

Nuo rytojaus vadovauti kolegoms?

Eglė Masalskienė

Kartą vienos eilinės kelionės metu nešulinis asilas, nešdamas ant nugaros didžiulius sunkius druskos maišus, kaip tik tuo metu, kai teko bristi per upelį, netyčia pastatė kanopą ant nelygaus judančio akmens ir, neišlaikęs pusiausvyros,suklupo, o suklupęs ir visai nuvirto su visu savo kroviniu tiesiai į vandenį. Pagulėjo ant šono kiek, po to pasimuistė, pasimuistė, susikaupė ir – viens du – vikriai atsistojo. „Neįtikėtina, pamanė jis, - jaučiuosi taip, lyg mano nešulys būtų kone dvigubai palengvėjęs!“ Na taip, juk didžioji dalis druskos tiesiog ištirpo... Linksmas ir džiugus tąkart parstraksėjo jis namo, o kitą dieną leidosi žygin jausdamasis jau daug gudresnis. Kai ir vėl jam teko bristi su kroviniu ant nugaros per upelį, asilėlis nepabijojo šalto vandens ir – tik pūkšt! – štai jau ir guli ant šono kaip tik ten, kur giliau. Pagulėjo, pagulėjo, na, ir jau kelsis... bet gi kaip sunku! Tik sukaupęs visas jėgas asiliukas šiaip ne taip atsistojo ir nusvirduliavo kranto link. Tądien kelias namo buvo keleriopai sunkesnis nei paprastai, kaip ir pats krovinys – juk teko vargšui šįkart ne ką kita kaip medvilnę nešti...

Ne tik asilėlis, ir mes patys neretai tuos pačius darbo ar elgesio metodus bandom taikyti „skirtingiems kroviniams“ nešti... Tik, deja, ne visada tai, kas labai gerai veikia esant vienoms aplinkybėms, taip pat gerai „suveikia“ ir joms pasikeitus. Štai kad ir tuomet, kai gerai dirbančiam specialistui pasiūloma vadovauti kolegų grupei. Tai, ką jis darė iki šiol, atvedė jį iki vadovo posto – jis buvo pastebėtas, įvertintas, kolegos jį gerbė, laikė „savu“, ir net jų lyderiu. Bet tai visai negarantuoja, kad tie patys įpročiai jam padės ir ėmus vadovauti. O kitąsyk, žiūrėk, gali nutikti net ir priešingai. Todėl šią paprastą seną istoriją visai verta prisiminti gavus paaukštinimą. Ir, žinoma, ta proga šį tą padaryti. Kad naujų pareigų nešulys nelauktai nepasunkėtų.

Paprasta, bet dažnai „pražiopsoma“ tiesa: pasikeitus pareigų pavadinimui, pasikeičia ir pačios pareigos (arba – funkcijos, vadinkime kaip patogiau), kurias turime atlikti. Na, bent dalis jų. Iš tiesų, pats pareigybės pavadinimas gali ir nesikeisti, kur kas svarbiau, jog gaunate naujų pareigų – vadovauti (grupei, projektui...), atsakyti už (kitų žmonių veiklos rezultatus, grupinio projekto realizavimą...) ir pan.. Dalis tokių funkcijų gali būti laikinos, ir net visai trumpalaikės, tarkim, regioninio filialo biuro administratorė paskiriama būti atsakinga už šio filialo pasirengimą dalyvavimui įmonės šventėje – pradedant sporto komandų sudarymu, ir baigiant autobuso užsakymu bei sužiūrėjimu, kad visi reikalingi daiktai bei žmonės reikamu laiku atsirastų reikiamoje vietoje.

Taigi, šitaip pasikeitus darbo turiniui, gali nebepadėti nei seniau turimos žinios (neveltui tiek ir vadovėlių, ir lengviau skaitomų knygų apie vadovavimą parašyta), nei seni įgūdžiai (jei puikiai sutariau su kolegomis, visai nereiškia, kad puikiai sutarsiu ir sau pavaldžiais darbuotojais), nei„seni“ požiūriai į daugelį dalykų – tie, kurie jums yra įprasti ir tapę jau kone automatiniais. Gal nuo požiūrių „peržiūros“ ir pradėkime. Juk jie ir valdo mūsų įpročius, įgūdžius ir žinių panaudojimą. Taigi, pirmai pradžiai – darbas ne su pavaldiniais, o su savimi.

Dalis žmonių, ir, ko gero, dažniau moterys, priimdami sprendimus ir vertindami kitus žmones, įvykius ar rezultatus, remiasi ne tiek objektyviais dalykais (faktais, taisyklėmis, „reikia“ ir „turi būti“ kriterijais bei „šaltu teisingumu“), kiek tuo, ką sako širdis – kitaip sakant, jausmais. Šie žmonės dažniausiai kitiems atrodo šilti ir draugiški, jie moka atsižvelgti į aplinkinių (kolegų, klientų ir kt.) jausmus, poreikius, ir apskritai – jų padėtį. Jie nemėgsta įtampos ir vengia konfliktų, ir labai stengiasi, kad visiems būtų gerai. Žinoma, kartais ir persistengia... Būdami jautrūs kitų atžvilgiu, jie yra jautrūs ir patys, todėl labai išgyvena, jei nepavyksta suderinti interesų, ar jei kažkas išsako savo neigiamą nuomonę apie juos. Šie du motyvai – „noriu patikti“, ir „kad visiems būtų gerai“ – padeda jiems įsilieti į bet kokį kolektyvą, greit susidraugauti ir tapti mėgstamu kolegų tarpe. Tačiau kai prireikia atlikti vadovo funkcijas, tokį vidinį įsitikinimą „noriu būti geras“ geriau pamėginti pakeisti į „geras visiems nebūsi“, o dar geriau – į „būsiu geras, bet teisingas“. Ir tai verta padaryti dėl dviejų priežasčių – pirmiausiai, dėl savęs paties (prisimenu, labai seniai viena pagyvenusi mokytoja, kalbėdama pedagogų auditorijai, prasitarė: „aš taip pergyvenu dėl savo mokinių, kad man tiesiog širdis plyšta, kai...“; o į tai jos kolega atsakė replika: „oštai šito tai visai ir nereikia – niekam nereikalingi mokytojai suplyšusiomis širdimis“), taigi, visų pirma - dėl savęs paties, o antra – ir dėl tų, kuriems ėmėtės vadovauti. Dabar jie iš jūsų tikisi ne tik supratimo ir palaikymo Ko dar? Nagi, prisiminkite, o ko pats tikėjotės iš savo vadovo, kurio vietoje darbar atsidūrėte. Niekada nepamirškite to! Be to, paklauskite ir pačių darbuotojų. Dauguma tikriausiai pasakys, kad vadovas turėtų būti objektyvus ir teisingas. Bet kaip gi su draugiškumu? Juk jie – tie kuriems turiu vadovauti - yra buvę mano paties kolegos, su kuriais mes jau buvome tapę kone viena šeima... Jei jus ima šitaip graužti sąžinė ar nerimaujate dėl to, kaip toliau susiklostys tarpasmeniniai santykiai, greičiausiai dėl to „kaltas“ bus jūsų polinkis priimant sprendimus pirmenybę teikti jausmams, ne mąstymui (apie šiuos, o taip pat ir toliau minimus tipologinius skirtumus rašė K.Jungas ir jo asmenybės tipologijos teoriją toliau išplėtojusios K.Briggs ir I.Briggs-Mayers). Nebūtina keisti savo prigimties, jautrus žmogus turi stiprų įrankį - empatiją. Ji padeda užmegzti kontaktą, suprasti, kas gali motyvuoti skirtingus žmones. Bet jei jau ėmėtės vadovauti, išmokite pakankamai gerai naudotis ir kitu įrankiu – racionalumu. Jo prireiks nė kiek ne rečiau. Na, pvz. kad ir tam, kad galėtumėte pasakyti tvirtą „ne“.

Tarkim, administratorė, atsakinga už pasirengimą įmonės šventei, sudarinėja vykstančių sąrašą. Šįmet buvo nuspręsta daryti uždarą renginį, t.y. be šeimų ir vaikų. Bet ima ir atsiranda jauna mama, neturinti kur palikti savo atžalos. Ji sako, kad vaikas niekam netrukdysiąs, jis toks mandagus ir ramus ir t.t. ... Gera ir jautri administratorė supranta mamą (visagalė empatija!) ir jau beveik nesvarsto, kaip pasielgti. Žinoma, išimtį būtina daryti, nes kitaip tiesiog nėra kaip. Ir ji jau rezga „ginamąją kalbą“, kurią rėš nustebusiems kolegoms autobuse. Mamos problema tąkart bus išspręsta. Tačiau vertinant tokį administratorės kaip renginio vadovės pasirinkimą, nuodugniau pasvarstę rasime aibę trūkumų: jei ji dar kada nors bus paskirta vadovauti, gali būti, kad tvarkos jau iškart nebus, ir visi darys, ką nori...; jei vadovas nesilaiko sprendimų ir taisyklių, vadinasi, jie nieko verti, ir jų laikytis iš tiesų nereikia...; jei tiems, kas moka „prilįsti“ leidžiama daugiau nei kitiems, vadinasi, tereikia išmokti truputį pamanipuliuoti...; be to, kai kurie darbuotojai gali pasijusti nesmagiai, nes jie irgi norėjo pasiimti vaikus, jei jie ims tai aptarinėti, susiformuos tarsi dvi koalicijos – „už“ ir „prieš“, o tai savo ruožtu gali apgadinti renginio nuotaiką...

Įjungus racionalumą, renginio vadovei būtų buvę lengviau pasakyti „ne“ - motyvuojant tuo, kad taisyklės visiems vienodos, ir kad ji privalo pasirūpinti pirmiausiai tuo, kad jų būtų laikomasi nepažeidžiant niekieno interesų.

Ši problemėlė dėl renginio gali pasirodyti tokia menka ir nereikšminga (na, argi kam kliudys vienas, tik vienas ramutėlis vaikas?)... Kol neįvertini visų galimų tokio sprendimo pasekmių, o jos, be abejo, priklausys nuo konkretaus kolektyvo. Dabar madinga kalbėti apie „čia ir dabar“ požiūrio naudą – sveikatai, pasitenkinimui gyvenimu, spontaniškumo ugdymui ir t.t., tačiau jei kalbėsime apie vadovo funkcijas, tai netrukus aptiksime, kad viena iš jų yra kaip tik „čia ir dabar“ priešingybė – tai numatymas ir planavimas, įsivaizdavimas ir gebėjimas nuspėti (ar apskaičiuoti) keletą ėjimų į priekį. Kas bus po mėnesio (metų)? Kas bus, jeigu... ? Kokią tai turės įtaką, pvz. kolektyvo mikroklimatui? Konfliktus juk geriausia spręsti dar prieš jiems įsižiebiant...

Dėmesio sutelkimas pirmiausiai ties visuma, nesikoncentruojant ties atskirais faktais, padeda ir iškelti tokius klausimus, ir atsakyti į juos. Vadovaujant tai svarbu – matyti bendrą vaizdą neapsiribojant tik esamom aplinkybėm. Bėda tame, kad kai esame darbuotojai, dirbantys savo darbą ar specialistai, atsakingi už tam tikras sritis, kuo puikiausiai išsiverčiame ir su „siauru“ matymu, netgi atvirkščiai – be gebėjimo įsigilinti į konkrečias detales dažnai būtų sunku užbaigti tai, ką darome ir pritaikyti tai prie realių aplinkybių. Na, o vadovo karjerą lengviau daro tie, kam pavyksta kilstelėti žvilgsnį nuo savo darbo stalo ir apžvelgti visą skyriaus (padalinio, įmonės...) teritoriją.

Be to, vadovui, gerai matančiam viziją, link kurios einama, lengviau ir komandą entuziazmu uždegti.

Žinoma, darbo kolektyvo tikslas – ne pats savaime jo geras mikroklimatas, o kažkoks labai konkretus rezultatas, kurio siekiama (renginys, projekto įgyvendinimas, apyvarta, pelnas ir pan.). Tiems žmonėms, kurie yra orientuoti į tikslą, tai savaime suprantama: juk sodinuką sodiname tam, kad užaugtų medis, mezgame tam, kad numegztume megztinį, o skaitome tam, kad sužinotume. Bet daliai žmonių svarbesnis yra pats procesas. Ir jis turi būti malonus, reikšmingas arba įdomus – kitaip nieko nebus. Jei ir jums taip atrodo, greičiausiai sutiksite, kad skaityti verta ne tik dėl žinių, bet ir dėl to, kad pats skaitymas jums patinka, o megzti galima nebūtinai dėl to, kad reikalingas megztinis, gal ši veikla jums yra tiesiog hobis. Neretas geras savo srities specialistas vadovaujasi būtent tokiu požiūriu – jam svarbus yra pats procesas. Įsijungęs į jį, jis gali net „užsižaisti“ ir pamiršti, dėl ko tai daro. Ir jei jam tenka imtis vadovavimo, taip gali gimti, pvz., įdomūs, bet nepelningi projektai. Ir jei jie neturės kitų tikslų, tarkim, reklaminių ar klientų lojalumo ugdymo, greit tokia įmonė nebegalės išsilaikyti. Kas dėl to bus kaltas? Žinoma, ne kas kitas, kaip vadovas. Todėl jei pastebite, kad pats turite įprotį stačia galva pasinerti į procesą, kuriame ieškote visų pirma įdomumo ar džiaugsmo, ir jei turite ketinimų imtis vadovavimo, pasipratinkite karts nuo karto pagalvoti ir apie tai, dėl ko tai darote, ir ką galiausiai norite ar turite pasiekti. Kartais posakis „tikslas pateisina priemones“ pravers...

Siekiant tikslo dažnam padeda planai, dienotvarkės ir gana aiškios pastovios taisyklės. Žinoma, jei jų laikomasi. Dalis žmonių yra linkę kuo greičiau priimti sprendimą (susidaryti veiksmų planą ar kitos dienos darbų sąrašą), ir tuomet jau belieka smulkmena – tik jo laikytis. Kita dalis mano, kad planą susidaryti tai nesunku, visa bėda – kaip gi jo laikytis? Šie žmonės gali kuo kruopščiausiai susirašyti dienos darbus minučių tikslumu, bet... juos būtinai pagaus įkvėpimas arba tiesiog atsiras nenumatytų aplinkybių, ir - planas liks tik „ant popieriaus“. Pastebėta, kad šio tipo žmonių vadovaujančių darbuotojų tarpe yra labai nedaug (Šias ir kitas aukščiau minimas vadovams būdingas asmenybės savybes aprašė ir statistinius duomenis apie jų dažnumą vadovaujančių darbuotojų tarpe savo knygoje pateikė Otto Kroeger ir Janet M.Thuesen). Ko gero, nenuostabu – jiems sunkoka disciplinuoti (ir apskritai – disciplina jiems siejasi su tik kareivinėms tinkančia tvarka) pačius save, jau nekalbant apie grupės žmonių kažkokios bendros tvarkos nustatymą ir jos laikymąsi. Todėl jei vadovo darbo vistik siekiate, pasitikrinkite, ar patys mokate laikytis tvarkos, ir ar esate linkęs prisiimti atsakomybę. Tokiu atveju jums turėtų būti priimtini tokie posakiai: „pažadėjai – padaryk“, „įsipareigojai – atsakyk“, „suplanavai – įvykdyk“ ir pan.. Aplinkybės, žinoma, gali keistis, ir gerai, kai vadovas yra lankstus, bet jei jau visai nenuoseklus ir „bestuburis“... ilgai savo poste paprasčiausiai neišsilaikys.

Jei šie dalykai – objektyvumas, planavimas, rezultatas ir disciplina – jau ir anksčiau buvo jums „savi“, kolegų per daug nenustebinsite, jais besiremdamas ir toliau. Na, nebent perlenksite lazdą... Tuomet sulauksite replikų, tarkim „ir anksčiau buvo toooks, o vadovu tapo, tai išvis...“. Kad taip nenutiktų, net jei šie dalykai jums labai patinka, kartais išbandykite ir tai, kas jiems yra visiškai priešinga. Bet jei jums lig šiol nebuvo būdinga, tarkim, ryški orientacija į rezultatą ar disciplinos pomėgis, o pradėjote vadovauti ir – pajutote, kad tai reikalinga, o, svarbiausia, veikia - kolegos greitai pastebės jūsų elgesio pasikeitimą. Kalbėkitės apie tai. Aptarkite jūsų santykius, senas ir naujas bendravimo taisykles, taip pat atsakomybės ribas, išsakykite savo požiūrį į darbo organizavimą ir komandos reikalus. Kai reiks, kreipkitės į juos pagalbos bei patarimo. Žodžiu, kalbėkitės (ne kalbėkite). Ir niekada nepamirškite, kad pats esate iš jų tarpo – šiems žmonėms niekada ir nebūsite toks vadovas, koks galėtų ateiti iš pašalies, net jei ir norėtumėte. Tik ar verta to ir siekti, juk jūs – savas, o tai ateinantiems iš kitur yra sunkiai pasiekiama.

Na, ir niekaip negaliu nepasiūlyti patarimo, kuris – esame tuo tikri, nes savo profesinės saviugdos klubų veikloje tai matome – tikrai veikia:

Aplink jus yra daug vadovų, užaugusių tarp savų, pradėjusių nuo specialisto karjeros, ir niekas kitas geriau nei jie jums nepapasakos, kas jiems labiausiai padėjo.

Kartą vienos eilinės kelionės metu nešulinis asilas, nešdamas ant nugaros didžiulius sunkius druskos maišus, kaip tik tuo metu, kai teko bristi per upelį, netyčia pastatė kanopą ant nelygaus judančio akmens ir, neišlaikęs pusiausvyros,suklupo, o suklupęs ir visai nuvirto su visu savo kroviniu tiesiai į vandenį. Pagulėjo ant šono kiek, po to pasimuistė, pasimuistė, susikaupė ir – viens du – vikriai atsistojo.

Šiame kolektyve esate naujokas  ir – ką?

Neseniai vienas vyrukas, pavadinkim jį Tomu, geras savo srities specialistas, kone dešimtmetį pragyvenęs užjūriuose, papasakojo savo situaciją, vienu metu tapusią jam kone problema (vėliau vistik viskas sėkmingai išsisprendė):

Taigi, Tomas sugrįžo tvirtai įsitikinęs, kad tai, ką jis gerai moka ir išmano, galės lengvai pritaikyti Lietuvoje. Nes tai – labai nauja, nes tai – sritis, kuri mūsų krašte dar beveik visai „nejudinta“, nes tai – gali padėti verslo įmonėms uždirbti didesnį pelną ir t.t ir t.t.... Kalbėti apie tai jis galėjo ilgai, informacijos iš tiesų turėjo daug, o iškalbos – taip pat. Žodžiams padėjo energingi gestai, primenantys italų ar pietų Amerikos filmų herojų bendravimą, ir taip jau mažai mūsų krašte suprantamai sričiai pikantiškumo dar teikė nežymus, bet vistik juntamass akcentas, o greitas kalbos tempas jokiam pašnekovui neleisdavo ne tik nuobodžiauti, bet ir apskritai per daug atsipalaiduoti...

Tačiau, didžiausiam Tomo nusivylimui, nepaisant jo aktyvių veiksmų ir entuziazmo, niekas nejudėjo – įmonių vadovai kažkodėl nenorėjo ne tik pirkti jo paslaugos, bet ir apskritai ilgėliau kalbėtis apie tai. „Mums gerai ir taip“, - sakydavo. Panašia veikla užsiimantys specialistai taip pat į jį žiūrėjo įtariai, ir, nors kai kuriom jo idėjom ir pasinaudodavę, toliau bendrauti, o juo labiau – bendradarbiauti, nebuvo linkę.

Vėliau Tomas mums prisipažino, kad tuomet jam jau kirbėjusi mintis susirinkti daiktus ir grįžti atgal į ten, iš kur atvykęs: juk – Lietuvoj, tokiam užkampy, nei jis, nei jo kvalifikacija nereikalingi. Žodžiu, nepaisant visų pastangų, Tomas pasijuto nepriimtas.

Pirmiausiai kalbėdamiesi mes aptarėme tai, kad iš tiesų jis, nors ir gimęs, augęs bei mokęsis Lietuvoj, įmonių ir žmonių, kuriuos jis kalbino verslo reikalais, atžvilgiu buvo ne „sugrįžėlis“, o tiesiog naujokas. Po to trumpai pasikalbėjome apie tai, kaip naujokas turėtų elgtis ir ką daryti, kad jis būtų priimtas, ir priimtas būtent toks, kokiu jis save ir norėtų pateikti. Kai susitikome po mėnesio, nustebome – su mumis neskubėdamas, ramiai ir užtikrintai bendravo tarsi kitas žmogus. Na, jis tebebuvo energingas ir kalbėjo gana greitai, bet ... žodžių kiekio jam užteko jau kur kas mažesnio, o žvilgsnis nebebėgiojo nuo vieno objekto prie kito, bet kuo ramiausiai sekė, kas vyksta aplink. Tomas buvo kitoks ir, svarbiausia, į aplinką jis reagavo kitaip. Jis nebesibrovė. Nes jau buvo priimtas. „Taip, viskas gerai, verslas ėmė važiuoti“, - patvirtino ir jis pats.

Kas atsitiko? Ir ką tas žmogus padarė kitaip?

Na, bet pradėkim apskritai nuo naujoko situacijos...

Karts nuo karto mums visiems gyvenimas susiklosto taip, kad vienur ar kitur tenka pabūti naujokais. Įstojame į uždarą klubą, tampame neformalaus būrelio ar kokios nors solidžios organizacijos nariais, nusipirkę naują butą įsiliejame ir į naują namų bendriją, galų gale radę naujų draugų įsigyjame ir naują pažįstamų ratą... Kur bebūtumėt naujoku, pradžioje šiokios tokios įtampos dozės neišvengsite. Tik, žinoma, įtampa tai dar nėra blogai! Juk jei jos bijosite, norėsite, kad ta nelemta naujoko būsena kuo greičiau pasibaigtų, ji, aišku, ir pasibaigs, tik ar būsite pasinaudoję visomis jos teikiamomis galimybėmis – čia jau kitas klausimas. Neseniai internete, viename forume, beieškodama atsiliepimų, kaip žmonės jaučiasi keisdami darbą, užkliuvau už įdomaus pasisakymo, gerokai išsiskiriančio iš kitų – mergina rašė, kad jai labai patinka būti naujoke, kad ta būsena įneša į gyvenimą malonaus jaudulio, „veža“ ir „aktyvina“, ir nors šiuo metu ji neketinanti keisti darbo, su šiokia tokia nostalgija prisimenanti paskutiniuosius kelis kartus, kai tai teko patirti. Jei tai skaitydami stebitės – nieko nuostabaus, nes dauguma žmonių tokios įtampos vengia. Ir vis tik norėtųsi patarti pasinaudoti šios keistuolės išsakytomis mintimis ir pirmiausiai atrasti čia (kaip ir kiekvienoje kitoje situacijoje) kažką, kas „veža“ - kažką labai smagaus ar įdomaus...

Na, bet dažniausiai ir labiausiai tai, lyginant su kitomis situacijomis, tikriausiai jaudina darbo keitimas. Nenuostabu – čia juk praleidžiame tiek daug laiko, o, be to, nuo to, kaip viskas susiklostys, labai tiesiogiai priklauso ir gerbūvis, ir savęs vertinimas, ir apskritai pasitenkinimas gyvenimu. Taigi, esu naujokas kitame darbo kolektyve, ir – į galvą nejučia ateina mintys - kas man patars, kaip elgtis?

Išgirdus tokį klausimą, taip ir norisi paklausti: „Kaip elgtis, kad ... – ką?“. Juk nuo atsakymo į šitą klausimą viskas ir priklausys.

Dažniausiai, kiek teko skaityti straipsnių panašiomis temomis, juose orientuojamasi į tai, kad tas, kam straipsnis su patarimais skirtas, kažkodėl labiausiai turėtų norėti pritapti, patikti ir neapsikrauti per dideliu darbų krūviu. Bet – visgi būkime atviri sau – ko gi iš tikrųjų norime keisdami darbą?

Paprastai norime, kad kažkas būtų geriau nei buvo ten, kur dirbome anksčiau – daugiau uždirbtume, kiltume karjeros laiptais, įgytume daugiau patirties, būtume labiau gerbiami ir vertinami, geriau jaustumėmės dėl kitokio įmonės ar įstaigos psichologinio mikroklimato ir t.t.. Na, kai kuriais atvejais, kai, pvz., dėl šeimyninių aplinkybių tenka keltis į kitą miestą, ir todėl tenka keisti ir darbą, norime, kad ten viskas būtų tiesiog taip pat gerai, kaip ten, kur dirbome anksčiau. Arba – kad jau taip susiklostė – dar geriau.

Galvodami, kaip atsakyti sau į šį klausimą - ko noriu keisdamas darbą – pamėginkite ne tik žodžiais kuo aiškiau susidėlioti savo lūkesčius, bet ir vaizdžiai, tarsi paveikslėlyje tiesiog pamatyti save naujojoje darbovietėje. Paveikslėlis gali ir judėti, tuomet turėsite kažką panašaus į filmuką. Filmuką apie tai, kaip jūs jau po kurio laiko, sėkmingai praėjus adaptaciniam laikotarpiui, gyvenate ir dirbate būtent čia. Šitaip, pasvajodami, įsivaizduokite, ką darote, kaip atrodote (tai netgi svarbiau), kaip bendraujate su kolegomis, vadovais, galbūt – ir su klientais. Svarbu viskas - kokia jūsų veido išraiška, kokie judesiai, ką sakote, kaip jaučiatės. Dar pagalvokite, o kokį gi įspūdį šis žmogus (t.y. jūs) daro aplinkiniams, kaip jį vertina kiti. Ir galiausiai – ar jums pačiam visa tai patinka.

Dabar jau tikrai galite gana aiškiai suformuluoti, ko norite iš tikrųjų. Ir net jei pagrindinė priežastis, sakykim, didesnis atlyginimas ir geresnės darbo sąlygos, galbūt pajusite, kad ta pačia proga visai norėtumėt ir dar šio to -  pvz., nebesijausti kolektyve „amžinai jauniausiu“, kurį galima laikyti vos ne pasiuntinuku, arba atsikratyti prilipusios „atpirkimo ožio“ rolės, o gal – susikurti nebe kruopštaus moksliuko, o draugiško „kompanijos žmogaus“ įvaizdį. Tuomet tegul ir jūsų filmukas būna taip pat ir apie tai – su visom detalėm. „Pasižiūrėkite“ jį savo vaizduotėje vis, beeidamas į naująjį darbą – kad nenutoltumėt savo valia, tegu ir nejučia, nuo savo svajonės.

Na va, o padarius šitą žingsnį, dabar jau galima pamąstyti ir apie tai, nuo ko pradėti ir kokį įspūdį pirmiausiai norite sudaryti naujiesiems savo kolegoms ir vadovams.

Galbūt norite paklausti, ką reiškia – „pirmiausiai“? Manote, nejaugi tie įspūdžiai turi būti du – pirma vienas, o paskui jau kitas, „tikrasis“?

Kaip tik todėl ir siūlome nepamesti ir vis pasižiūrėti savo lūkesčių filmuką – kad tie du įspūdžiai, pirmasis ir „tikrasis“ nebūtų labai jau nutolę vienas nuo kito, ir, svarbiausia, kad pirmasis padėtų antrajam.

Bet kodėl vis tik kalbam apie kažkokį pirmąjį įspūdį?

O todėl, kad... daugelis žinom iš senų laikų atėjusį patarimą: atvykęs ilgesniam laikui į kitą kraštą, nepulk mokyti jo senbuvių, kaip reikia gyventi – pirmiausiai stebėk žmones, suprask ir įsidėmėk jų papročius ir taisykles, pagal kurias jie gyvena; tada išmok tas taisykles ir imk laikytis jų, o tuomet jau galėsi jas ir keisti, siūlydamas naujas, savas. Sako, Aleksandras Makedonietis buvo gerai įvaldęs šį užkariautų kraštų valdymo metodą, ir sulaukdavęs dėl to minimalaus pasipriešinimo...

Taigi, pirmasis dalykas – stebėjimas. Tik jokiu būdu ne stebėjimasis! Pabandykite išmokti stebėti nevertindami to, ką matote. Būkite tarsi videokamera – fiksuokite be komentarų.

Matyk, kas vyksta aplink ir tiesiog priimk tai, kaip neginčijamus faktus. Tai – savita kultūra (nesvarbu - šalies, įmonės, organizacijos...), kuri egzistuoja nepriklausomai nuo to, nori tu, ar ne. Na, ir jei organizacija dar nesubyrėjusi, vadinasi tai turi prasmę. Greit pajusite, kad toks gebėjimas stebėti ir matyti nevertinant yra puikus pamatas pagarbai ir tolerancijai.

Stebėdami galime pamatyti išties daug: kaip kalbama ir bendraujama, kas kam teikia pirmenybę, kada ateinama ir išeinama, kokie žodžiai vartojami, kas (ir kam) galima, ir kas ne. Galų gale – kaip švenčiami gimtadieniai, ir dar daug kitų dalykų. Per tai suvokiame organizacijoje „gyvuojančias“ vertybes, kuriomis tarsi susitarę vadovaujasi dauguma darbuotojų, įskaitant taip pat ir vadovus.

Stebėjimas – tai tarsi buvimas svečiu. Todėl neperlenkite lazdos – kaip sako viena patarlė, svečiu tegali būti tik tris dienas (dvi? keturias?vieną?), vėliau jau tampi dar vienu „šeimynykščiu“, su visom pareigom ir privilegijom, ir taisyklė „kas galima svečiui (naujokui), tas neleistina savam (senam darbuotojui)  ima nebegalioti. O tų „naujoko teisių“ yra bent keletas: esu naujokas, ir tai yra pasiteisinimas - GALIU KLYSTI ; esu naujokas, ir tai yra pagalbos prašymas, kurio negalima nepatenkinti - PADĖKIT, PATARKIT ; esu naujokas, ir tai yra tarsi slaptažodis ar „bilietas“ prisišlieti ir įeiti į norimą kompaniją – PRIIMKIT. Pradžioje jomis naudotis galite, tik, žinoma, ne per ilgai.

Stebėjimas reikalingas ne šiaip sau. Jo tikslas – išmokti taisykles, egzistuojančias organizacijoje, prie kurios norime prisišlieti, kad galėtume imti jų laikytis. Taigi, antras dalykas – prisiderinimas. Trumpai sakant, kai norime susikalbėti su pvz. vokiečiu, kalbame vokiškai, kai kalbiname mažą vaiką, nejučia imame kalbėti „jo kalba“ – guguodami ir švepluodami. Toks prisiderinimas sumažina atstumą, padeda užmegzti kontaktą, jis tarsi signalizuoja tai naujajai aplinkai: „esu draugiškai nusiteikęs jūsų atžvilgiu“ , „jūs man esate priimtini, jūs man taip patinkate, kad net noriu būti panašus į jus“. Ką daryti konkrečiai? Susipažinkite su žmonėmis, įsidėmėkite jų vardus, pasikalbėkite apie kitus, ne darbo reikalus. Taip pat pasakokite apie save, pirmas prieikite susipažinti, taip parodydamas domėjimąsi ir pagarbą tiems, su kuriais ruošiatės kartu dirbti.

Ko gero pastebėjote, kad tai, ką vadiname prisiderinimu, galime vadinti ir „draugiškumo rodymu“. Teisingai. Tik nepersistenkite ir čia – kitaip tai, ką norėjote pateikti kaip draugiškumą, atrodys kaip geriausiu atveju įkyrumas, o gal net ir tam tikras „padlaižiavimas“. Ir, sutikite, ne tik atrodys, bet taip ir bus. Juk nuo tokio suvaidinto perdėto draugiškumo demonstravimo greit pavargsite, ir netrukus viskas apsivers aukštyn kojom – kantrybei trūkus tapsite piktas ir nepakantus.

Nepamirškite ir filmuko, kurį jau turite susikūrę. Dabar, kai jau žinote, kokios taisyklės galioja naujoje aplinkoje, galite ir turite jį pakoreguoti: pasistenkite jame matyti ne tik save, bet ir aplinkinius, jų reakcijas į jus – ką jie jums sako, kaip kreipiasi, kokiu tonu kalba, kaip jums šypsosi, kaip žiūri ir t.t. ir pan.. Gali būti, kad pajusite, jog jūsų idealus savęs vaizdas niekaip nesiderina su tuo, ką esate pastebėjęs naujoje organizacijoje – tuomet arba ta nauja organizacija jūsų, tokio, koks esate (norite būti) nepriims, o ir jūs pats nejaukiai joje jausitės, arba turėsite kažko atsisakyti ir pakeisti savo susikurtą filmuką, drauge, žinoma, keisdamas ir savo lūkesčius. Bet greičiausiai užteks tik kiek pakoreguoti pirminį įsivaizduojamą variantą.

Jei vertybės sutaps, prisiderinti bus lengva. Praktiškai to netgi nereiks specialiai daryti... Ir nieko keisti toliau gali ir nesinorėti. Jei vistik turėsite noro kažką keisti tose taisyklėse, kurių visi čia, naujojoje aplinkoje, laikosi, dabar, kai jau užmegztas kontaktas, bus jau pats metas. Taigi, trečias dalykas – egzistuojančių taisyklių, nuostatų, vertybių keitimas. Jei jau būsite priimtas, jūsų pasiūlymai bus girdimi kaip iš „savo žmogaus“, jumis labiau pasitikės. Čia galite paprieštarauti: savam kaime pranašu nebūsi... Tik jei jau taip, tai tokioje organizacijoje nebūsi tuo pranašu juo labiau tuomet, kai dar tesi nė kojų neapšilęs darbuotojas-naujokas. Jei jau reikalingas autoritetas, jis turi ateiti su kitu, ne naujoko statusu.

Ką konkrečiai galite daryti, kai norite pateikti kitokias - savas, jums labiau patinkančias ar naudingas ir pan. taisykles? Pasakokite istorijas (pvz., „vienoje įmonėje, kur dirba mano draugas...“), pateikite argumentus (jei galite – remdamasis kuo daugiau konkrečių faktų ir duomenų), ypatingai daug dėmesio skirdamas naudos kriterijui; apeliuokite į jausmus („juk esame tokia didelė ir žinoma įmonė...“)...

Dabar prisiminkime mūsų Tomą.

Jis iš tiesų turėjo labai tikslią viziją, ką norėtų daryti grįžęs į Lietuvą, ir to labai siekė. Tačiau stebėti aplinkos, kuri yra čia ir dabar, nesistengė. Kitaip sakant, stebėjo ir stebėjosi, ir atsistebėti negalėjo – kaipgi čia taip, toks nesupratimas, pasaulis jau seniai nuėjo toliau, o tautiečiai tebetrypčioja ir suprasti nenori, mat jų mentalitetas ... ir t.t ir t.t.... O kol nematome aplinkos, apie suvokimą, kas ir kaip galioja šioje aplinkoje, nėra ko nė kalbėti – jo tiesiog nėra.

Prisiderinimas? Tomas matė save, savo galimybes, o derintis turėjo aplinkiniai. Tai ir buvo didžiausia kliūtis, trukdanti rasti savo vietą. Kai Tomas padarė atradimą, jog „pakeisti savo vieno elgesį lengviau nei pakeisti visų aplinkinių reakciją į save“, situacija pasikeitė. Įdomiausia, kad pakeitus savo elgesį, kitų reakcija į jį ir į jo siūlomas paslaugas, taip pat pasikeitė. Be jokių papildomų pastangų. Dabar jo pasiūlymų klausosi ne tik tie, į kuriuos jis pats kreipiasi. Ir jis jiems atrodo nebe „pasikėlęs užsienietis“, o „protingas, pasaulio matęs“ žmogus.

Taigi, Tomas sugrįžo tvirtai įsitikinęs, kad tai, ką jis gerai moka ir išmano, galės lengvai pritaikyti Lietuvoje.

Receptas kaip pasigaminti profesionalumą: žinios + įgūdžiai + nuostatos

Kartą naujokas, atėjęs į vieną iš Profesinės saviugdos klubų ir norėdamas paaiškinti savo atėjimo motyvus, papasakojo seną senutėlę istoriją apie … rojų ir pragarą. Papasakosime mes ją ir jums, na, gal kiek sumodernintą ir prie šių laikų realybės priartintą.

Taigi, gyveno sau žmogelis, didelėje organizacijoje dirbo, ir savo srities (gal – finansų?) specialistas neblogas buvo. Neilgai trukus skyriaus vadovu tapo, bet, nors ir pavaldiniai, ir viršininkai jį vaikščiojančia enciklopedija vadino, jam pačiam vis atrodė, kad kažko dar trūksta iki tikro profesionalumo viršūnės. Juk tiek pačių įvairiausių situacijų pasitaiko, ir tiek jose atsirandančių problemų būtų galima išspręsti greičiau ir efektyvesniais būdais, jeigu tik žinotum - kaip, ir jei nesiblaškytum ilgame ir vingiuotame klaidų ir bandymų kelyje teisingų sprendimų beieškodamas…

Taip jau nutiko, kad ėmė tas žmogelis ir numirė. Pramerkia jis akis jau anapus, ir mato –erdvioje salėje stovi didžiulis apvalus stalas, o aplink jį sėdi žmonės, tokie labai liesi, išsišovusiais kaulais, išblyškusiais ir įkritusiais veidais. Geriau įsižiūrėjęs žmogelis suprato, kad jie tiesiog alkani – taip jų akys blizgėjo bežiūrėdamos į pilną troškintos mėsos ir daržvių, bulvių, ryžių ir dar visokių kitokių skanėstų dubenį, viduryje stalo stovintį. O lūpos ir gomuriai liesuose kakluose taip judėjo, kad buvo aišku, jog jiems tiesiog seilė tįsta į valgį bežiūrint. Visa bėda, kad tas dubuo buvo pačiame didžiulio stalo viduryje - rankomis niekaip nepasieksi… Šaukštus jie tai turėjo, tokius keistus – su ilgais ilgais kotais. Jais lengvai galėjo pasiekti ir semti valgį, bet… kad ir kiek maisto bepasemtų, iki savo burnos niekaip negalėjo prinešti, rankos ilgio tam tiesiog neužtekdavo – tokie ilgi tie šaukštai buvo. Daugelis jau ir nebebandė…

Čia žmogelis pajuto, kaip kažkas tiptelėjo jį už rankos. Netrukus ano pasaulio gidu prisistačiusi būtybė išsivedė jį iš tos keistos salės, uždarė sunkias apkaustytas duris ir jas kuo kruopščiausiai užrakino.

- Kas tai buvo? – paklausė žmogelis.

- Tai buvo pragaras, - atsakė jam palydovas ir rankos mostu parodė jam eiti toliau.

Netrukus jie priėjo prie kitų durų. Už jų, pasirodo, buvo taip pat erdvi salė, labia panaši į jau matytąją. Jos viduryje taip pat stovėjo didžiulis apvalus stalas, o jo centre – garuojantis dubuo. Valgio jame dar kažkiek buvo likę, bet aiškiai matėsi, kad jo jau gerokai nugriebta. Ant stalo gulėjo tokie pat ilgi šaukštai. Tik žmonės, sėdintys aplink, buvo kitokie. Jie atrodė laimingi - buvo linksmi, ramūs, atsipalaidavę. Visi šnekučiavosi, servetėlėmis vis dar pasivalydami nuo riebaus valgio blizgančias burnas. Buvo sotūs, ką tik baigę valgyti.

Žmogelis pilnom nuostabos akim stebėjo šį reginį ir mėgino suprasti, kas gi čia vyksta.

- O tai yra rojus, - paaiškino jam palydovas, - šie žmonės išmoko maitinti vienas kitą.

Kažkodėl norisi tęsti tą istoriją, ir prirašyti jai „laimingą pabaigą“ – apie tai, kaip žmogelis atsigavo iš komos, grįžo į savo darbą ir, jau puikiai žinodamas, ką turi daryti, kad dar profesionaliau galėtų atlikti savo pareigas, ėmė kitaip organizuoti skyriaus darbą. Svarbiausiu jo tikslu dabar tapo mokyti žmones bendradarbiauti, dalintis patirtimi ir idėjomis, padėti vieni kitiems atlikti įvairius darbus, tegu ir tiesiogiai neįeinančius į jų pareigas, o pirmiausiai, žinoma, domėtis viens kito rūpesčiais.

Kodėl prisiminėme šią istoriją? Nagi pirmiausiai todėl, kad nuolat susiduriame su žmonėmis, norinčiais tobulinti savo pačių bei savo darbuotojų profesinį potencialą, ir nuoširdžiai ieškančiais būdų, kaip tai padaryti.

Kaip taisyklė, visuomet, kai tik kalba ima suktis apie profesionalumą, pirmiausiai imame galvoti apie turimas žinias – būtent žinios laikomos pagrindiniu dalyku, kurį reikia duoti ruošiamam specialistui. Na, taip, akivaizdu, nebus žinių, nebus nei nuo ko pradėti, nei apie ką kalbėtis – tu tiesiog nesuprasi tos srities specialistų kalbos. Gerai prisimenu tą laiką, kai prieš gal dešimtį metų pati ėmiausi tvarkyti savo įmonės buhalterinę apskaitą. Žinių apie buhalteriją neturėjau beveik jokių, ir greit supratau, kad entuziazmo ir aritmetikos niekaip nepakaks – aš negalėjau susikalbėti nei su kitų įmonių buhalteriais, nei su mokesčių, sodros ir panašių įstaigų atstovais. Kur ten susikalbėti, net paklausti suprantamai neišeidavo... Taigi, reikėjo pradėti nuo specialių žinių.

Priimant naują darbuotoją, apie jo žinias informuoja mokyklų ar kursų baigimo pažymėjimai, diplomai ir pan.. Taip pat galima surengti apklausą-egzaminą pateikiant tam tikrus klausimus. Ir ja dažnai net labiau pasitikima – juk klausimus galima pateikti taip, kad suprastum ne tik tai, ar pretendentas žino, bet ir tai, kaip jis moka savo turimomis žiniomis pasinaudoti. Kitaip sakant, mums rūpi ne tik profesinės žinios, bet ir profesiniai įgūdžiai bei gebėjimai. Praktika ir patirtis! Kuo daugiau praktikos, tuo labiau lavėja įgūdžiai, kuo daugiau patirties, tuo labiau išmokstame pritaikyti savo turimas žinias. Profesinis tobulėjimas be patirties – niekaip neįsivaizduojamas.

Taigi, žinios ir įgūdžiai – profesionalumo pagrindas. O kuo čia dėta toji istorija apie rojų ir pragarą? Realiame gyvenime iš tiesų neretai nutinka taip, kad ir žinai, na, bent jau, kur tos žinios padėtos – t.y., matai, puodą vidury stalo stovint, ir moki šaukštu naudotis, bet lieki alkanas, nes tavo žinios ir tavo patirtis yra vertingi dalykai, bet jų nepakanka. Ir dažnai trūksta kažko labai nedaug, gal tik požiūrio iš šalies ar kitokios patirties, ką kažkuris kitas kolega tikrai turi. O tai, ką tu žinai ir esi patyręs, gali praversti kitam. Ir jei esi nusiteikęs keistis informacija bei patirtimi, jei pats esi atviras ir nuoširdžiai palaikai tokias bendradarbiavimo idėjas – veiksmas ima vykti. Kaip tik nusiteikimą bei požiūrius ir vadintume nuostatomis. Profesiniam tobulėjimui svarbios ne tik tos nuostatos, kurios išreiškia mūsų požiūrį į bendradarbiavimą. Optimizmas, pasitikėjimas savo jėgomis, prisiderinimas prie pokyčių ir pan. – tai taip pat labiau susiję su nuostatomis nei su žiniom ar patirtimi. Ši, trečioji, profesionalumą sąlygojanti dalis yra bene įtakingiausia, nes valdo ir dvi pirmąsias – žinias ir įgūdžių formąvimąsi. Tik, deja, tai dažnai pamirštame, o jos ugdymu rūpinamės kur kas mažiau. Kaip tik tai istorija apie rojaus ir pragaro palyginimą ir primena.

Dar vienas dalykas – tai pati bendradarbiavimo ir komandinio darbo tema. Kadangi rengiame mokymus įmonėms, dažnai girdime tokį užsakovų pageidavimą – reikia seminaro, kuris padėtų formuoti komandą, t.y., paskatintų darbuotojus konstruktyviai dalintis informacija, bendradarbiauti, dirbti kartu, jausti atsakomybę vienam už kitą ir pan.. Taip išeitų, kad tokios nuostatos visuomenėje yra pageidautinos ir skatinamos. Deja. Jau tiesiog matau skeptiškas skaitytojų šypsenas. Kiekvienas yra atsakingas už patį save; jei nenugalėsi tu, gali taip atsitikti, kad nugalės tave; kad netaptum kempine, labai verta sugebėti laiku atskirti: tai ne mano, tai - tavo problemos; kiekvienam reikia išmokti apginti savo teritoriją ir savo interesus ir neužsikrauti darbų, kurie tau tiesiog nepriklauso... Argi be šių tiesų išsilaikysi šių dienų visuomenėje, kur kasdien susiduriame su tiek konkurencijos? Taigi, optimaliausia, ko gero, būtų kalbėti apie sveiką bendradarbiavimo ir konkuravimo strategijų taikymo santykį. Pranašesniais tampa tie, kurie moka ir gali naudotis ir viena, ir kita. Nelyg abiem savo turimom rankom.

Realybėje tokių idealių „abirankių“ pasitaiko retai. Paprastai mes teikiame pirmenybę arba kairei, arba dešinei, t.y., esame arba kairiarankiai, arba dešiniarankiai. Ir tai net nepriklauso nuo mūsų valios – tiesiog iš prigimties tokie esame. Viskas natūralu ir paprasta, su gamta nesiginčijame.

Egzistuoja asmenybės tipologijos teorijų, kurios teigia, kad ir psichologiniai dalykai, kuriems žmogus linkęs teikti prioritetą, yra mums būdingi iš prigimties. Viena tokių asmenybės tipologijų remiasi K.Jungo ir K.Briggs bei I. Briggs Mayers teorija, kuri iš viso aprašo 16 galimų psichologinių tipų.

Įvairių autorių duomenimis, yra ryšys tarp pasirenkamo darbo pobūdžio bei profesijos ir žmogaus asmenybės tipo. Jį patvirtina tyrimų duomenys. Nenuostabu – akivaizdu, kad tam tikro “sukirpimo” žmonės greičiau nei kiti tampa (o svarbiausia – ir ilgam lieka! ) pavyzdžiui, aktyviais pardavimų vadybininkais. Arba kruopščiais apskaitininkais.

Dirbdami su įvairiomis grupėmis darbuotojų ir seminaruose taikydami minėta asmenybės tipologijos teorija paremtą testą asmenybės tipui nustatyti, pastebėjome, kad iš tiesų tam tikras pozicijas užimančių darbuotojų grupėse vyrauja tam tikri psichologiniai tipai. Kaip tai siejasi su mūsų aptariama tema? Ogi štai – galime pastebėti taip pat ir tam tikrą sąsają tarp požiūrio į aktyvų bendradarbiavimą, keitimąsi nuomonėmis, žodžiu, buvimą “komandos žmogumi” ir profesijos.

Tarkim, atskirų sričių specialistai (pvz., inžinieriai, juristai ir pan., taip pat, žinoma, ir buhalteriai) dažniau priklauso tiems pshichologiniams tipams, kurie ypatingai pasižymi objektyvumu, atsakingumu, pareigingumu, gebėjimu dirbti laikantis sutartų taisyklių. Šie žmonės neretai būna uždaresni, sakykim, už pardavimų vadybininkus, bet už tai didžiumą savo energijos jie nesunkiai nukreipia į savo mintis, todėl geba susikoncentruoti ir ilgai dirbti ties vienu projektu ar užduotimi – tol, kol ras sprendimą ir pabaigs. Įdomiausia yra tai, kad šie, specialistams būdingi tipai yra iš visų psichologinių tipų mažiausiai linkę bendradarbiauti, t.y., jie yra kur kas mažiau “komandiškai aktyvūs” nei visi kiti. Tik nepamanykite, kad tai yra blogai! Kaip tik turimos savybės šiems darbuotojams ir padeda tapti būtent gerais specialistais – patikimais ir atsakingais už turimas žinias savo srities žinovais. Dalykiški, objektyvūs, teisingi, reiklūs ir atsakingi darbuotojai, mokantys laikytis tvarkos ir taisyklių - tai pamatas, ant kurio laikosi visa organizacijos struktūra.

Problema tame, kad gali susidyti tarsi užburtas ratas - pirmiausiai, organizacijai reikia “specialistų”, ir ji juos renkasi. Po to tai pačiai organizacijai prireikia kurti komandą, o kadangi už komandos kūrimą yra atsakingi ir iniciatyvos imasi paprastai vadovai, kurie neretai pasižymi visai kitokiais tipologiniais ypatumais nei specialistai, tai jie tiesiog nesupranta, kodėl šie žmonės, tokie supratingi atlikdami savo funkcijas, taip nenoriai įsijungia į bendrakomandinius organizacijos reikalus.

Iškart norėtųsi patikslinti – iš tiesų juk ne “nenoriai”, o “atsargiai”. Nepatiklumas ir noras patikrinti viską šimtus kartų, taip gelbstintys savo srityje, pasirodo, kituose reikaluose gali atrodyti ne tokie jau patrauklūs bruožai...

Na, bet juk jei ir esate, sakykim, dešiniarankiai, gerai žinote, kad, po truputį treniruojantis, kaire irgi galima išmokti daug ką nuveikti... Tas pats ir su bendradarbiavimu – kai pabandai, ir kai pajunti, kad tai iš tiesų „atsiperka“ ir teikia realią naudą, o, be to, dar yra ir smagu, viskas sustoja į savo vietas. Tikriausiai kaip tik todėl įvairūs specialistai ir buriasi į sąjungas, asociacijas, klubus ar kitokias organizacijas, kuriose gali, kaip tam pasakojime, pasisotinti net ir tuomet, kai turimi šaukštai labai jau nepatogaus ilgio.

Linkime tą principą pritaikyti ir savame darbo kolektyve!

Kartą naujokas, atėjęs į vieną iš Profesinės saviugdos klubų ir norėdamas paaiškinti savo atėjimo motyvus, papasakojo seną senutėlę istoriją apie … rojų ir pragarą. Papasakosime mes ją ir jums, na, gal kiek sumodernintą ir prie šių laikų realybės priartintą.

.

Taigi, gyveno sau žmogelis, didelėje organizacijoje dirbo, ir savo srities (gal – finansų?) specialistas neblogas buvo.

Važiuojame automobiliu. Smagi diena – visi šnekučiuojamės. Greitis – kaip priklauso, diržai užsegti, lempos įjungtos. Bet policija vistiek sustabdo. Vairuotojas atidaro langą, sveikinasi su pareigūnu,… ir aš girdžiu staiga visiškai pasikeitusį jo balsą – drebantį ir netvirtą. Negana to, jo ir rankos kuo aiškiausiai dreba, o pirštai vos sugraibo dokumentus. “Draudimas? Koks draudimas? Aaaa, taip taip, yra…”,

Ant stalo popierių šūsnys su pradėtais darbais. Galvoje grūdasi mintys: „dar reikia", „kaip nepamiršti". Nors galva iš tiesų tuščia. Nesidirba. Pradeda niauktis kaltės, savęs gailėjimo, kad nesiseka, debesys.

Kai dirbti sekasi, susigaudome greitai ir tiksliai, sprendimai priimami lengvai, naujos galimybės aiškiai matomos. Bet būna ir kitaip: kad ir kiek stengtumės, rezultato nepasiekiame.

Tiriantis žvilgsnis, tarsi ieškantis menkiausios klaidos judesiuose ir kalboje, priverčia mane įsitempti kaip stygą. Kiekvienas mano žodis ar sakinys iškritikuojamas, suglamžomas ir išmetamas kaip nereikalingas laikraščio puslapis. O dar ta šypsenėlė, sakanti: „Na, tu ir neišmanėlė!" Pabendravusi vos penkias minutes jaučiuosi kaip iki paskutinio lašo išgręžta citrina. Pagalvojus, kad reikės vėl su juo susitikti, mane išmuša prakaitas, pradeda daužytis širdis ir vėl ima skaudėti galvą. Et, paskambinsiu jam rytoj...

Gyvenimas kupinas iššūkių. Dažnai tenka susidurti su tokiomis situacijomis, kurios mums kelia įtampą, verčia elgtis ne taip, kaip mums priimtina, vargina. Bendravimas - taip pat iššūkis. Ypač tuomet, kai tenka kontaktuoti su savanaudžiais, visažiniais, padlaižiais ar viskuo besiskundžiančiais žmonėmis. Kartais ir mes tokie būname, tačiau kaip bendradarbiauti su tikrais šių dalykų „specialistais"? Asmenys, su kuriais susidūrimas visuomet tampa iššūkiu, keliančiu nemalonius jausmus, vadinami sunkiais žmonėmis.

Kiekvienas mūsų esame sutikę sunkių žmonių. Su kai kuriais tenka susidurti gana dažnai, nes su jais dirbame. Kaip elgtis? Jautrūs aplinkinių patarimai: nebendrauk su juo, stenkis nesusitikti, nekreipk į jį dėmesio, čia nepadeda, o kai kada net blogina situaciją.

Visi turime tam tikrų problemų sprendimo įgūdžių, tačiau jie ne visada veiksmingi. Kai kuris nors iš kolegų nuolatos kelia problemas, dažniausiai stengiamės priversti jį elgtis taip, kaip jis, mūsų manymu, turėtų elgtis. Tai darome jėga, emocingai ar net agresyviai reaguodami. Tačiau taip situacija tampa tik dar sudėtingesnė ir beviltiškesnė. Žmonės nesikeičia dėl to, kad mes to norime. Jie gali pasikeisti tik manydami, jog tai jiems patiems naudinga.

Rėkimas, įsakinėjimas, grąsinimai nepadės susikalbėti. Toks bendravimas panašus į virvės tempimą, kai kitame gale stovi pasiduoti nepasirengęs varžovas. Mes arba pavargsime, nepajudėdami iš vietos, arba įkrisime į purvo duobę, pasiduodami didesnei konkurento jėgai.

Toliau straipsnyje apžvelgsiu sunkių žmonių tipus, dažnai sutinkamus darbe ir gyvenime. Keletas realių, gyvenimiškų pavyzdžių iš savo ir kolegų patirties atskleis būdus, padedančius bendradarbiauti. Ši informacija gali padėti jums užkirsti kelią dar neatsiradusiems konfliktams, o galbūt ir išspręsti jau esamus.

Viskas mainais į nieką

Bendraudama su Rita dažnai jaučiu, jog kažką atidaviau ir nieko negavau. Štai, vos prieš savaitę ji kreipėsi į mane pagalbos. Priėjusi pasidomėjo kaip gyvenu, labai susirūpinusi išklausė, o vėliau tarsi tarp kitko paprašė, kad atlikčiau vieną darbą. Sunku atsakyti. Juk ji - mano bendradarbė, be to, tokia nuoširdi ir užjaučianti. Taigi, nors prie šios užduoties prasėdėjau pusę nakties, tačiau atlikau ir išsiunčiau elektroniniu paštu. Ryte turėjau pasikalbėti su padalinio vadovu. Užėjau į jo kabinetą kaip tik tuo metu, kai jis mano kolegei liejo pagyrimus už darbą, kurį atlikau aš. Sekundei užgniaužė kvapą. Atsiprašančiai linktelėjau ir uždariau duris. Štai vėl tas jausmas, jog kažką praradau, jog mane apkvailino. Tikriausiai neverta nė minėti, kad jokios padėkos už atliktą darbą nesulaukiau.

Psichologas Johnas di Genio, išskyręs nemažai sunkių žmonių tipų, teigia, kad kone kiekvienoje organizacijoje galima sutikti asmenį, besivadovaujantį šūkiu: „Viskas už nieko". Tokie asmenys manipuliuoja kitais, siekdami, kad šie atliktų jų darbą. Žinoma, kai darbas baigtas, toks žmogus niekada nepripažins kito indėlio, visus nuopelnus prisiimdamas sau. Jis bus pats pirmas eilėje prie apdovanojimų ir paskutinis - prisiimant kaltę.

Šis žmogus turi puikius bendravimo įgūdžius, todėl nesunkiai gauna naudą iš kitų. Neįmanoma atsisakyti jam padėti, nes baisu susilaukti nepalankaus aplinkinių požiūrio į jus, būti pavadintam atsiskyrusiu nuo komandos, nebendradarbiaujančiu.

Kaip elgtis? Kaip pasipriešinti manipuliacijai, netapti kito žmogaus įrankiu? Nepamirškime, jog šis žmogus nori visko už nieką, todėl jums tereikia pasukti viską į priešingą pusę.

Kai Rita kaip ir aną kartą priėjo prie manęs ir bandė priversti dirbti už ją, sakydama:„Man tiek užkrovė darbų! Būtų gerai bent šį vakarą grįžti namo iki septynių, pamatyti vyrą, vaikus. Tikrai praverstų tavo pagalba. Ką pasakysi?", jai atsakiau: „Ak, aš taip pat užsiėmusi. Bet turiu idėją! Padėsiu tau, jei ir tu man padėsi užbaigti keletą darbų." Šie žodžiai suveikė kaip burtų lazdele pamojus. Nors Ritos veidas liko rūškanas ir nepatenkintas, tačiau šį kartą aš nebuvau apkvailinta. Jaučiausi kuo puikiausiai.

Žinojimas, kad jis ar ji turės atlikti darbą tam, kad sulauktų pagalbos iš jūsų, turėtų būti pakankamas motyvas nepiktnaudžiauti. Prisiminkime - pagrindinis šio žmogaus tikslas yra gauti kažką nemokamai, visus nuopelnus prisiimant sau. Galėtų padėti ir toks teiginys: „Iš tiesų norėčiau tau padėti. Kodėl gi mums nenuėjus pas viršininką ir neaptarus to visiems kartu?" Kaip manote, ar jis norės aptarti tai su vadovu? Juk nuopelnus teks dalintis.

Visažinis

„Pasitark su Jonu", - sako man vadovas. Tačiau nė nenumano, kaip tai sunku. Kaskart taip „pasitaręs" jaučiu tik nežinia iš kur atsiradusį nuovargį, apima jausmas, kad nieko nežinau ir nesuprantu. Tai beviltiška - čia dirbu jau metus, o į priekį nepasistūmėjau nė truputėlio. Jonas turėtų būti mano mokytojas, tačiau iš jo išmokau tik tai, jog esu visiškas nevykėlis.

Organizacijoje tokius žmones dažnai vadiname ekspertais. Tačiau šis „ekspertas" nelinkęs dalintis savo sukauptomis žiniomis su kitais. Jis mielai jus sukritikuos, privers jo akivaizdoje pasijusti menkam. Dažniausiai tokie visažiniai yra ilgamečiai darbuotojai, dirbę konkrečioje srityje ir sukaupę tam tikrų specifinių žinių. Tokiems reikia pripažinimo, jie mėgsta puikuotis. Kai kurie savo žinias naudoja kaip tam tikrą apsaugą. Visažiniai dažnai rodo, jog yra vieninteliai išmanantys konkretų dalyką ir trukdo bei atbaido visus, atliekančius panašias funkcijas ar darbus. Paprastai kalbant, jie naudojasi savo pozicija, kad jaustųsi saugūs darbo vietoje.

Kaip elgtis? Turime pripažinti, jog toks žmogus yra didelis autoritetas ir išties svarbus organizacijai. Tačiau, ką daryti, kad jo žinios bent kiek praverstų ir mums? Svarbiausia įvertinti eksperto žinias ir ilgametę darbo patirtį, tuomet galbūt galėsite juos palenkti savo pusėn.

Prieš eidamas pas Joną pasiruošiau nedidelį „spektaklį". Kai įžengiau pro jo kabineto duris, šis nė nekilstelėjo galvos. Tačiau aš įėjau, mes pasikeitėm keliomis nieko nereiškiančiomis frazėmis. Sulaukęs tinkamo momento tiesiog pasakiau: „Oho! Jūs tikrai turite daug darbo patirties. Tikriausiai, daug matėte. Kiek vadovų atėjo ir išėjo jums čia dirbant? Palyginti su jūsų talentu ir ilgamete patirtimi, tai, ko gero, nereikšmingas klausimas, tačiau ar galėtumėte man patarti?" Nepatikėsite, bet Jonas sureagavo. Kilstelėjo galvą kiek aukščiau, jo lūpose atsirado vos matoma pasididžiavimo šypsena. Jaučiau, kad šį kartą aš valdau situaciją.

Panašūs komentarai paglostys visažinio savimeilę ir bus pirmas žingsnis siekiant jį palenkti. Jei kalbėsite taktiškai, jam bus sunku atsisakyti padėti.

Meilikautojas

Kai einu pro šalį, Violeta visada man įkandin šūkteli: „Ak, tu mūsų gražuole, mūsų saule", ar kažką panašaus. Su ja visuomet elgiausi maloniai. Dažnai trumpai pasišnekėdavom, konfliktų tarp mūsų nebuvo. Tačiau vieną dieną viršininkas pasikvietė mane į kabinetą pasikalbėti. Turėjau pasiaiškinti, kodėl darbo metu tvarkau asmeninius reikalus, nepasitarusi su vadovu. Tokie kaltinimai gerokai nustebino, nes buvo visiškai nepagrįsti. Tik vėliau išsiaiškinau, jog šį melą skleidė Violeta. Prisiminiau pasaką apie Sigutę ir dar vaikystėje tėvo man skiepytą išmintį: „Tas, kas į akis sako komplimentus, už akių tau kasa duobę."

Galima išskirti keletą meilikaujančių žmonių tipų. Pirmasis gana neblogai pavaizduotas pateiktame pavyzdyje. Šis žmogus - kaip piktoji pamotė iš pasakos apie Sigutę: ruošia žarijų duobę ir kartu meiliai kalbina prieiti arčiau. Arba kaip vilkas, pasiploninęs liežuvį pas kalvį, prašantis ožiukus atverti jam duris, kad šis galėtų juos suryti. Su tokiu asmeniu reikia būti atsargiam ir nepasitikėti jums sakomais gražiais žodžiais.

Kitas meilikautojo tipas - vadovo padlaižys. Puikus pavyzdys - šakalas iš istorijos apie Mauglį. Tokių savanaudžių yra daugelyje organizacijų. Dažniausiai jie įvairiais būdais glosto vadovybės savimeilę, stengiasi įtikti. Pataikūnai turi mažai techninių įgūdžių, visgi, kaip stereotipiniai politikai, pasižymi geru liežuviu. Jie žino, ką ir kaip pasakyti, kad būtų pastebėti ir palankiai įvertinti vadovų.

Kaip elgtis? Neturėtumėte nuvertinti meilikautojo jėgos ir įtakos vadovams. Tikriau sakant, neatsargus elgesys su tokiu žmogumi gali būti jūsų nuopuolio priežastis. Pataikūnas pradės šmeižti jus vadovui, pavyzdžiui, kad nesate komandos dalis ar kad tiesiog nepritampate. Galimos pasekmės - perkėlimas į kitą skyrių ar net priverstinis išėjimas iš darbo. Meilikautojai nori, kad į juos kreiptųsi taip, kaip dažniausiai kreipiamasi į vadovus. Jiems reikia, kad kažkas paglostytų jų savimeilę.

Žinau, kad Vytas tiesiog įsisiurbęs į viršininko padus, tačiau niekuomet jam to neprikišu, skirtingai nei kiti kolegos. Galiu pasakyti, kad laimėjau ten, kur jie pralošė. Kai kitiems neskyrė premijų ir papildomų laisvadienių dėl tam tikrų, ne visai aiškių priežasčių, aš likau sausas. Be to, Vyto santykius su vadovu puikiausiai išnaudojau, norėdamas prakišti naują idėją. Kaip man tai pavyko? Labai paprastai. Tiesiog pasakiau: „Džiaugiuosi, kad tave vadovai palaiko. Tai mums padės spręsti esamus klausimus. Taigi, kaip manai, ar jiems patiks <...>?

Gebėjimas meilikautoją įtraukti į komandą, su juo nekonfrontuoti padės išvengti problemų, kurias šis žmogus gali kelti.

Nelaimingasis

Jei kas nors paklaustų, kokį žmogų galima pavadinti energiniu vampyru, drąsiai sakyčiau - Romą. Darbų visi turime daug. O bendraujant su juo dar ir psichologu tenka pabūti. Romas - tikras galvos skausmas. Jam visuomet viskas blogai. Skundžiasi politine situacija, savo gyvenimu, darbu, kolegomis - visais. Jo amžinos nelaimės ir nesėkmės sukelia tiek neigiamų emocijų, kad jų užtenka visai dienai.

Tarp kolegų būna ir tokių žmonių, kurie tiesiog sužadina gailestį. Šie „nelaimingieji" slegia visus darbuotojus. Tai tokie žmonės, kurie į pasisveikinimą „Labas rytas" atsako: „O kas čia labo?" Jie visuomet atrodo nusiminę. Užtenka pamatyti tokį rūškaną veidą, ir patys tampame niūresni. Net ir laimėjęs milijoną toks žmogus skųsis mokesčiais, kuriuos reikės sumokėti.

Matyt, „nelaimingieji" tokie yra dėl tam tikros priežasties. Galbūt nesiseka šeimyninis gyvenimas, gal jie yra sužlugdyti praradimų, išgyvena krizę ar tiesiog jų tokia fiziologija. Veikiausiai, šiems žmonėms praverstų profesionali pagalba, tačiau jūs, būdami tik kolegomis, nesate pasirengę tokią pagalbą suteikti.

Kaip elgtis? Kad ir kokia būtų priežastis, klaidinga „nelaiminguosius" skaudinti vien dėl to, kad jie visus slegia.

Ryte vėl susitikau Romą. Jam dar nepradėjus lieti savo skausmo, paklausiau, kaip sekasi. Jis kažką burbtelėjo apie tai, kad blogai. Aš užjaučiančiai jį išklausiau ir tuomet tariau: „Suprantu, Romai, kad ši situacija iš tiesų sunki. Palaikau tave. Dabar turiu eiti, nes laukia susitikimas su kolegomis ir daug kitų darbų, tačiau gal norėtum prisijungti prie mūsų? Tavo nuomonė ir pagalba mums labai svarbi." Romas sutiko. Tądien jis atrodė geriau nusiteikęs. Galbūt bendras darbas padėjo pamiršti nesibaigiančias problemas?

Rodydamas gailestį, jautrumą, supratimą, jūs vienu šūviu nušaunate du zuikius - padedate žmogui geriau jaustis ir padidinate komandos vieningumą.

Sėkmės formulė

Tikriausiai jau įsivaizduojate, kas yra sunkus žmogus. Galbūt net galėtumėte įvardyti naują, čią neaprašytą, tipą. Ir jūs neklysite. Tokių yra dešimtys. Vienas bendras požymis, siejantis visus sunkius žmones, yra prasta fizinė bei emocinė savijauta, kurią sukelia bendravimas su jais.

Aukščiau straipsnyje pristačiau metodus, galinčius padėti, kai tenka dirbti su vienu ar kitu tipu. Na, o galiausiai atskleisiu jums slaptą formulę, kuri stebuklingai veikia bendraujant su visais, net ir sunkiais, žmonėmis. Ši formulė visai paprasta:

PAGARBA + KLAUSYMASIS + POŽIŪRIS - EMOCIJOS = PUIKŪS DARBINIAI SANTYKIAI

+ Bendraukite su pagarba.

+ Klausykite, kol suprasite, ką kitas nori pasakyti.

+ Išsakykite savo požiūrį, poreikius.

- Neleiskite emocijoms jūsų užvaldyti. Stenkitės išlikti objektyvūs ir nereaguoti impulsyviai. Tai - darbas, o ne santykių karas.

Šaltinis: www.asirpsichologija.lt

Kelias, kurį renkuosi

ALDONA STEPONAVIČIŪTĖ

Ar prisimenate, kaip būdami maži gydėte lėlę, pardavinėjote žolės kuokštus ir statėte tvirtoves iš sniego? Su kokiu užtikrintumu tuomet sakėte: „Aš būsiu mokytoja (gydytoja, kosmonautas)!" O vėliau? Ar prisimenate save paskutinėse vidurinės mokyklos klasėse, kai rinkotės, kur stoti? Ir dar vėliau - kai su diplomu rankoje išėjote į platųjį pasaulį? Ką veikiate dabar? Kur jus nuvedė jūsų kelias? Ar jau priartėjote prie savo svajonės?

Prisipažinsiu tiesiai - žodis karjera mane erzina. Jis man asocijuojasi su beatodairišku „lipimu per galvas", nuolat augančiu pareigų ir atsakomybių skaičiumi bei nykstančiu laisvalaikiu. Tačiau kito žodžio profesiniam keliui pavadinti nerandu. Karjerą suprantu kaip kelią. Nebūtinai kylantį aukštyn ir galbūt nepanašų į greitkelį, tačiau vedantį mano pasirinkta kryptimi. Mūsų karjera prasidėjo dar tada, kai nė ant kojų dorai nepastovėjome. Nemanote taip? O kas už jus nuspręsdavo, ką norite žaisti, ko - ne? Jau tada tėvai matė, ar mes mieliau vieni ką nors krapštinėjame, ar suburiame visus kiemo vaikus žiogo laidotuvėms. Mūsų norai ir polinkiai nuo to laiko ne ką tepasikeitė. Karjeros specialistė ir daugelio knygų autorė Barbara Moses sako: „Žaisdamas vaikas suvokia, kaip veikia pasaulis: taisykles, vaidmenis ir tai, ko iš jo tikimasi." Ginčytis sunku, tiesa?

Vystymosi teorijų šalininkai teigia, kad karjeros vystymasis - visą gyvenimą trunkantis procesas, vykstantis tam tikrais periodais. Tuos periodus įvairūs autoriai skirsto nevienodai. Tačiau apibendrinant galima teigti, kad pradžioje yra fantazijų etapas, kuriame mes žaidžiame ir bandome įvairius profesinius modelius bei vaidmenis. Vėliau stebime įvairius darbus atliekančius suaugusiuosius ir bandome tuose vaidmenyse įsivaizduoti save. Realiajame etape įvertiname savo norus bei sugebėjimus, pasveriame galimybes ir pasirenkame vienokį ar kitokį kelią.

Tačiau... Atsimenate, karjera - visą gyvenimą trunkantis kelias? Vadinasi, profesijos pasirinkimas - tik stotelė tame kelyje. Labai svarbi, tačiau tik viena iš daugelio. Panašiai šneka ir ilgametis asmeninio efektyvumo treneris Darius Čibonis: „Karjera man visų pirma asocijuojasi su vertikalia dinamika. Karjera rodo, kad tu sėkmingai augi profesinėje srityje. Gamtos dėsniai rodo, kad visa, kas gyva ir sveika, - auga. Gyvojoje gamtoje statikos nebūna: arba tu augi, arba mažėji. Panašiai kaip bėgimas į viršų žemyn besileidžiančiu eskalatoriumi. Jei sustosi vietoje - netruksi atsidurti apačioje."

Ką dirbu, taip gyvenu?

Kiek iš mūsų stodami į aukštąją mokyklą galvojame apie tai, kad darbas būtų įdomus? O kiek yra žmonių, kurie padarė sėkmingą karjerą dirbami darbą, kurio nemėgsta? Drįsčiau spėti, kad vos keli. Vadinasi, vienaip ar kitaip, karjera ir profesija - susiję dalykai. „Neturint profesijos sunku padaryti karjerą, - sako D. Čibonis. -Tai yra, jei neturi išskirtinių darbo įgūdžių - sunkiai būsi įvertintas. Mano supratimu, profesija - tai tam tikrų gana specifinių įgūdžių visuma: jei sugebi atlikti tam tikros srities darbus ir sėkmingai susidoroji su tuose darbuose kylančiomis problemomis - turi profesiją. Profesijos nepatvirtina diplomas, nes kišenvagis irgi gali būti profesija, lygiai taip pat kiekvienais metais tūkstančiai žmonių įgyja aukštųjų mokyklų diplomus, tačiau neturi aiškaus supratimo, nuo ko pradėti ir ką dirbti. Taigi, man profesiją patvirtina įgūdžiai, o ne dokumentai."

Profesinis gyvenimas, karjera, darbas yra labai svarbi mūsų gyvenimo dalis. Jei čia mums sekasi, galime lengviau ištverti nelaimes, ištinkančias mus kitose gyvenimo srityse. Karjeros analitikas V. G. Zunkeris dar 1975-aisiais manė, kad žmogus didžiausios sėkmės gali pasiekti tada, kai darbas atitinka jo gyvenimo stilių. Autorius išskiria net vienuolika gyvenimo stiliaus krypčių. Tai: orientacija į finansus (tokie žmonės siekia finansinės nepriklausomybės ir aukštos socialinės padėties), įsitraukimo į bendruomenę orientacija (svarbu padėti kitiems, dalyvauti savanoriškoje veikloje, dalyvauti bendruomenės gyvenime), orientacija į šeimą (tokiems žmonėms svarbu kuo daugiau laiko praleisti su šeima), orientacija į darbinius pasiekimus (svarbu profesinio gyvenimo iššūkiai, nepriklausomybė darbe, didelės atsakomybės prisiėmimas), orientacija į lyderystę (svarbiausia yra galimybė būti viršininku, vertinamas pripažinimas), orientacija į išsilavinimą (tokie žmonės siekia tobulėti gilindami žinias), orientacija į struktūruotą darbo aplinką (rūpi numatytos ir pastovios darbo valandos, atsakomybė ir reikšmingi vaidmenys nėra svarbu), orientacija į laisvalaikį (svarbi galimybė turėti pakankamai laisvo laiko savo mėgstamiems užsiėmimams), orientacija į mobilumą (renkamasi tokia aplinka, kuri suteikia progą keliauti), orientacija į saugumą (svarbu nuosaikus ir saugus gyvenimas, lėtai tekantis savo vaga), orientacija į darbą ir laisvalaikį gryname ore (šie žmonės renkasi darbą, kuriame yra galimybė kuo daugiau laiko praleisti gryname ore).

Remdamiesi šia teorija galime paaiškinti, kodėl esame nelaimingi, dirbdami, atrodo, visais atžvilgiais gerą - gerai apmokamą, perspektyvų, prestižinį - darbą. Juk žmogus, norintis kuo daugiau laiko praleisti gryname ore, niekada nebus laimingas, sėdėdamas kontoroje su daugybe kitų darbuotojų, o toks, kuriam rūpi stabili alga ir garantijos, jausis nesaugus naujoje įmonėje, kuri tik pradeda plėsti savo veiklą. Ar radote tarp aukščiau paminėtų gyvenimo stiliaus krypčių artimą sau? Ar jūsų darbas padeda jums gyventi taip, kaip norite? D. Čibonis sako: „Elementariausias testas, kuris padės nustatyti, ar pasirinkote tinkamiausią profesiją, yra toks: užduokite sau klausimą: „Jei nereikėtų dirbti dėl pinigų, jei turėtumėte jų pakankamai - ar vis dar dirbtumėte tą patį darbą?" Jei atsakymas teigiamas - esate laimingas žmogus, nes dirbate tai, kam jaučiate pašaukimą. Neigiamas atsakymas rodo, kad priklausote 65 proc. žmonių, kurie eina į darbą tik „iš reikalo". Tokie žmonės turi labai ribotas galimybes kada nors padaryti įspūdingą karjerą. Tai - žmonės, kurie trečdalį savo brangaus gyvenimo švaisto veltui, nes užsiima veikla, kuri neteikia jiems malonumo ir įkvėpimo."

Stabtelėjimas prieš keičiant kryptį

Anksčiau minėjome, kad sustoti karjeros kelyje - tolygu eiti atgal. Tačiau stabtelėti tam, kad suprastumėm, kiek nužingsniavome, pamatytumėm, kas yra aplinkui, ir nuspręstumėm, kur norime eiti toliau, - būtina. Karjeros ekspertas D. Bollesas nurodo keturis pagrindinius klausimus, kuriuos tokiais momentais sau turėtume užduoti: 1. Kas vyksta? (Įvertinamos čia ir dabar esančios problemos, kamuojantys klausimai ir pan.) 2. Kaip išlikti? (Įvertinama šeimyninė, fizinė, emocinė, dvasinė ir finansinė padėtis.) 3. Kokia mano prasmė ir paskirtis? (Įvertinami, apsvarstomi, išsikeliami tikslai, siekiai, ambicijos ir pan.) 4. Kaip būti efektyviam? (T. y., kaip pasiekti išsikeltus tikslus ir siekius.) Uždavę sau šiuos klausimus ir pasistengę nuoširdžiai į juos atsakyti, galime pamatyti, kad mūsų kelias mus veda kryptimi, kurios nė neįtarėme esant!

D. Čibonis mąsto panašiai: „Yra du keliai: keisti darbą arba keisti požiūrį. Pakeisti darbą gali būti lengviau, tačiau yra didžiulė tikimybė, kad naujame darbe viskas pasikartos. Jei pavyks pakeisti požiūrį - prieš jus atsivers visiškai naujos galimybės. Kad tai įvyktų - visų pirma būtina pakeisti požiūrį į dalykus, kurie jums kliudo džiaugtis atliekamu darbu. Dažniausiai tai yra įvairios besikartojančios problemos. Jei pamėginsite sudaryti tų problemų sąrašą - įsitikinsite, kad jų ne tiek ir daug, tačiau jos kartojasi. Akimirkai įsivaizduokite, kad tai ne problemos, o mokytojai, kurie čia yra tam, kad Jūs išmoktumėte kai ką vertingo. Esmė - kai išmoksti besikartojančią problemą nesunkiai išspręsti, ji nustoja būti problema. Po kiekvienos sėkmingai išmoktos pamokos vienu mokytoju sumažėja. Kai įsijausite į šį žaidimą, vieną gražų rytą atsibudę suvoksite, kad gyvenimas tapo gražesnis, o Jūsų galimybių horizontai išsiplėtė. Suprasite, kad gyvenime nebūna problemų, o tik galimybės - užtenka pakeisti požiūrį. Nesakau, kad tai lengvas darbas, tačiau ir prizai verti jūsų pastangų."

Kaip būti laimingam?

Prie šio straipsnio pateikiame porą D. Čibonio pasiūlytų „receptų", kurie gali padėti jums spręsti karjeros kelyje iškylančius klausimus. Tačiau nei karjeros ekspertas, nei kitas specialistas jums negali pasakyti, kaip iš tikrųjų reikia gyventi, kad būtumėte laimingi. Atsakomybė, tarptautiniai projektai, naujų produktų įvedimas į rinką vienam žmogui gali būti laimės ir sėkmės, o kitam - nesibaigiančio streso šaltinis. Pirmasis savo karjerą įvertins kaip sėkmingą, o antrasis visą gyvenimą gailėsis, kad pasuko ne tuo keliu.

„Intuityviai žmogus visad jaučia, kaip norėtų gyventi. Kuo realybė artimesnė tam intuityviam paveiksliukui - tuo žmogus laimingesnis. Tibeto kalnuose gyvena vieni iš laimingiausių ir pozityviausių žmonių pasaulyje. Vakariečių akimis, jie gyvena žemiau skurdo ribos. Tačiau vakarietiškas gyvenimo standartas niekuomet ir nebuvo ideali jų gyvenimo vizija", - sako D. Čibonis.

Niekas jums negali pažadėti, kad, pakeitę darbą, gavę naujas pareigas ar uždirbę daugiau pinigų, būsite laimingi. Tokių stabtelėjimų, kurių metu savęs klausiame esminių dalykų, pasitaiko kiekvienam ir ne kartą per gyvenimą. Tačiau visada prisiminkit, kad savo laimingo gyvenimo ekspertą matote kasdien. Užtenka pasižiūrėti į veidrodį.

Darius Čibonis

Ilgametis asmeninio efektyvumo treneris, knygos "Svajonės link" autorius.

ATEITIES NUOTRAUKA

Šį pratimą D. Čibonis sėkmingai taiko savo mokymuose. Tradicinėse mokyklose tokių dalykų nemoko, tačiau mes ir nekalbame apie tradicinius pasiekimus - kalbame apie įspūdingus!

Paimkite tuščią popieriaus lapą ir, patogiai įsitaisę, pasiruoškite dešimt minučių rašyti. Nuoširdžiai atsakykite sau į klausimą: kaip gyvenčiau, jei turėčiau visus reikalingus sugebėjimus, pinigų, laiko? Dabar nesukite galvos, kaip tai pasieksite, - tiesiog rašykite. Kartokite sau klausimus: kas būčiau, ką pasiekčiau, jei žinočiau, kad tikrai pavyks? Kur gyvenčiau, kuo užsiimčiau, kaip atrodytų mano laisvalaikis, kokie žmonės mane suptų? Atsipalaiduokite ir rašykite visus įmanomus dalykus, kurie padarytų Jūsų gyvenimą idealų. Įdėmiai perskaitykite, ką parašėte. Ko dar čia trūksta? Papildykite sąrašą, negailėkite sau, gyvename juk vieną kartą.

Kai baigsite rašyti - atidžiai peržiūrėkite, ką parašėte, - tai Jūsų idealios ateities nuotrauka. Taip atrodys Jūsų gyvenimas po 10 ar 20 metų. Kuo toliau į ateitį, tuo daugiau laiko sukurti įspūdingesniems pokyčiams. Dabar užduokite sau klausimą, kokie įgūdžiai, kokia kvalifikacija ir koks išsilavinimas reikalingas žmogui, kuris ateityje taip gyvens? Ką padarysiu jau artimiausiu metu, kad ateityje tai įvyktų? Ką padarysiu kiekvieną dieną, kad bent per žingsnelį priartėčiau prie savo svajonės?

10 ŽINGSNIŲ SĖKMINGOS KARJEROS LINK

Tai - paprasti principai, be kurių praktiškai neįmanoma pasiekti karjeros aukštumų ir įspūdingo atlygio. Karjeros ekspertas užtikrina - nuolatinis šių principų taikymas padės padaryti daug įspūdingesnę karjerą nei šiuo metu galite įsivaizduoti.

Turėk didelius ir aiškius tikslus, nes žmonės, kurie turi aiškius tikslus, pasiekia žymiai daugiau nei gali įsivaizduoti tie, kurie jų neturi.

Tapk geriausias savo srities specialistas. Visose srityse labiausiai ignoruojami vidutiniai ir prasčiausieji. Todėl, kas šiandien bebūtum, tavo tikslas - tapti vienu geriausiai apmokamų savo srities specialistų.

Mokėk „parduoti" savo rezultatus kitiems.

Nuolat įsivaizduok, kad dirbi sau.

Dirbk 110 proc. Įprask nuolat daryti šiek tiek daugiau nei tau priklauso.

Nuolat būk išskirtinis. Išsiugdyk specifinius sugebėjimus, kurių neturi kiti, - būsi nepakeičiamas.

Išnaudok kuo daugiau galimybių.

Rodyk daugiausia iniciatyvos.

Visad be išimties laikykis duoto žodžio.

„Niekada, niekada, niekada, niekada nepasiduok!", kaip yra savo žymioje kalboje pasakęs W. Churchill.