Neseniai vienas iš ilgokos komandiruotės afrikietiškam užsieny grįžęs bičiulis taip “paprotino” mane, kai jau norėjau paskubomis kirsti gatvę ne perėjos vietoje – sako: “stok, nelėk, patariu labiau pasaugot ir pamylėt save dabar, nes, matau, čia aplink visi pikti ir nervuoti – tokios tad pas jus nuotaikų mados…”.

Gatvę tąkart perėjome lėtai, ramiai ir saugiai. Ir, kadangi labai jau knietėjo pasišaipyti iš savo “angelo sargo” dėl tokio perdėto atsargumo, negalėjau neleptelėti: “O tu ką, pats žadi nesekti mada ir ignoruot tokias tendencijas?”. “Neee, žinoma, ne! – Nutaisęs kuo rimčiausią fizionomiją numykė šis ir pažadėjo, - aš jus visus tuoj pasivysiu, o netrukus dar ir pralenksiu, nes  žinau daugybę būdų, kaip tai padaryti. O tu, kaip psichologė, man galėsi padėti.” Taip mes bejuokaudami aptarėm išties nemažai dalykų, kurie gali greit pagelbėti tokiems kaip jis – atsipalaidavusiems ir trykštantiems entuziazmu – nusileisti ant žemės, įsisąmoninti, kad laikai yra sudėtingi ir sėkmingai kurstyti savo bei kitų “krizines” emocijas. Vėliau tą temą dar “parutuliojom” su kitais pažįstamais, draugais, kolegom bei Profesinės Saviugdos Klubų nariais – ir sąrašas tapo visai solidus. Todėl kartą prisėdau ir surašiau. Kad nedingtų, nes gal tikrai kam pravers…

KAIP UŽMUŠTI OPTIMIZMĄ?

Poreikis entuziazmui ir optimizmui – kaip ir vitaminams – artėjant vasarai labai padidėja. O šįmet, lyg tyčia, visi itin skundžiasi jų trūkumu. Bala nematė, kodėl. Tiesiog, jei norite neatsilikti nuo bendros tendencijos, pasistenkite laikytis šių nurodymų:

1. Uoliai skaitykite visus laikraščius, ne tik mėgstamiausius. Ir jokiu būdu neapsiribokite vien straipsnių pavadinimais.

2. Tuos straipsnius, kurie rašo apie kasdien blogėjančią padėtį, nesvarbu, ar tai būtų didėjantys mokesčiai, mažėjantis BVP, ar kiaulių gripas, išsikirpkite ir pasidėkite gerai matomoje vietoje. Geriausiai – virtuvėje. Dar geriau – pakabinkite ant sienos ar spintelės ties ta vieta, kur pusryčiaujant dažniausiai nukrypsta jūsų žvilgsnis.

3. Dieną pradėkite nuo minties: „Kažin, kas šiandien bus blogiau negu vakar?“.

4. Pusryčiaudamas peržvelkite reikšmingąsias iškarpas (žr.2 p.).

5. Žingsniuodamas į darbą žiūrėkite sau po kojomis ir niekur daugiau. Nepamirškite, kad kilstelėję akis galite prisidaryti daug bėdos...

6. Darbe nesidalinkite su kolegomis savo mintimis apie perskaitytas naujienas. Geriausia – su niekuo iš viso nesikalbėkite tiesiogiai darbo neliečiančiais sklausimais.

7. Pertraukėlių nedarykite. Tai padės išvengti nereikalingo bendravimo.

8. Vis dėlto, jei išgirsite kalbant apie prastėjančią įmonės (visuomenės, šalies, Europos... - nesvarbu...) padėtį, būtinai prisijunkite prie pokalbio palaikydamas jo iniciatorius.

9. Pietaudamas pasirinkite pačius neskaniausius patiekalus. Tikėtina, kad jie bus iš pigesniųjų, bet tai – ne taip svarbu. Svarbiausia, turite prisiminti, jog dabar nedera leisti pinigus mėgavimuisi. Jokiam.

10. Pereikite į absoliutaus taupymo režimą. Ką tai reiškia, padės suprasti paprastas kvėpavimo pratimas: tiesiog stenkitės kvėpuoti kiek galima mažesniais kvėptelėjimais, ir kiek galima rečiau.

11. Po darbo eikite tiesiai namo. Blogiausiu atveju, galite užsukti nebent į kasdienių prekių parduotuvę.

12. Apsipirkdamas laikykitės „auksinės“ taisyklės – tik pagal sąrašą. Taigi, jokių improvizacijų, jokių bandymų ir naujienų. Jei kiltų toks keistas noras, atidžiai apžiūrėkite norimą daiktą ir su gailesčiu pasakykite sau: „Šito negaliu sau leisti, deja...“.

13. Nesiveskite į parduotuves vaikų, apskritai jų niekur nesiveskite, ir iš viso kuo mažiau būkite su vaikais.

14. Nežaiskite. Nei su vaikais, nei su suaugusiais, nei su naminiais gyvūnais, nei vienas. Verčiau paskaitykite laikraščius. Arba pažiūrėkite TV.

15. Grįžę namo tuojau pat įsijunkite televizorių. Ir neišjunkite jo tol, kol neisite miegoti. Nors, tiesa, kai kurie mokslininkai teigia, kad miegodami mes taip pat viską girdime ir suvokiame – taigi, kad ko nors nepražiopsotumėt, jei ruošiatės gulti anksti, verčiau palikite įjungtą. Snūstelsite kiek, sapnuodamas infosapnus, o ryte jau vėl būsite pasiruošęs naujoms žinioms.

16. Ypatingai stenkitės nepraleisti jokių žinių, naujienų ir diskusijų laidų.

17. Filmams nevertėtų skirti per daug dėmesio. Tiksliau, nuo šiol jiems – jokio dėmesio!

18. Su kaimynais bendraukite taip, kaip ir su kolegomis – jokių pokalbių nei apie viską, nei apie nieką. Išimtis – krizė, bedarbystė, mokesčiai už šilumą ir griūvančios sienos ar įtrūkę vamzdžiai.

19. Draugus pamirškite. Neskambinkite jiems. Jei atsiranda patys ir kviečia alaus/kavos/pietų... – neikite. Juk jūs negalite, nes neturite nuotaikos!

20. Jei turėjote kokį hobi, supakuokite viską, kas su juo susiję ir išneškite į rūsį. Arba parduokite.

21. Nepamirškite, kad geriausia būti namuose vienam ir tyloje. Vienintelis pateisinamas garsas – televizoriaus.

22. Labai kruopščiai rinkitės, ką skaityti – grožinė literatūra tegu palaukia kitų laikų, dabar geriau tiktų perversti senas mokesčių už paslaugas kvitų knygeles.

23. Net negalvokite apie koncertus, spektaklius, kiną ir t.t.. Blogiausiu atveju, jei jau labai reikia, tai galite pasidaryti ir namuose.

24. Vakarienė mieste? Ir kaip jums tai galėjo šauti į galvą?!

25. Sporto klubą ir baseiną iš viso išbraukite iš vartojamų sąvokų arsenalo.

26. Judėkite kuo mažiau. Neeikvokite energijos be reikalo. Geriau eikite pagulėti. Ant sofutės, prie televizoriaus.

27. Kuo anksčiau eikite miegoti. Tik pagalvokite, kiek sutaupysite elektros! O taip pat ir maisto, beje, nes neliks laiko vakarienei. Kuo anksčiau atsigulsite, tuo ilgiau negalėsite užmigti, ir tai – labai gerai, nes galėsite apie viską pagalvoti – apie tai, ką rašo laikraščiai, ką kalba kaimynai, ką sakė per žinias ir kas rytoj gali būti blogiau nei šiandien…

28. Neapsiribokite vien savo optimizmo naikinimu – aplink yra ir daugiau žmonių. Įveikęs savąjį, imkitės namiškių, kolegų... Jie niekada nepamirš tokios nuoširdžios jūsų pagalbos.

O dabar rimtai.

Perskaitę šiuos „patarimus“, kuriuos, esu tikra, kiekvienas galėtumėte papildyti dar ir savais, pagalvokite, ar kaip tik to neretai ir nedarote. Bet juk jei taip ir elgiatės, tai greičiausiai visai ne dėl to, kad norėtumėte užmušti savo ar kieno kito optimizmą... Greičiausiai - tiesiog šiaip. O kalbant to mano pažįstamo žodžiais - paprasčiausiai nesistengiate „pasaugot ir pamylėt save“.

Taip ir girdžiu prieštaraujant: jokios „savęs lepinimo“ strategijos dabar netinka, atvirkščiai, reikia mokytis taupyti ir racionaliai pasirinkti, kas tikrai reikalinga ir t.t. ir pan. ... Ir tikrai taip – lepinimas, o tiksliau – brukimas kuo daugiau malonumų kone per prievartą tikintis, kad jie padės užsimiršti – ir brangus, ir nelabai pasiteisinantis dalykas. O jei norėsit „saugot ir mylėt save“ (ne apriboti save, ne bausti ir ne kažką atimti), jums pakaks tik nuolat savęs paklausti: „Ką geriausia dabar galiu sau padaryti?“.

Kai kurie dietologai sako, kad dieta pasiekia tikslą tik tuomet, jei žmogus laikosi jos su pasitenkinimu ir džiaugsmu, nes žino ir jaučia, kad daro sau gera. Tuomet tai netampa kančia, kurią atkentėjus norisi „atsigriebti“ ir artimiausia palankia proga prisikimšti visko, ko dieta neleido, o po to vėl bausti save laikantis dar griežtesnių apribojimų. Taigi – sėkmės Jums koreguojant savo nuotaikas!

Neseniai vienas iš ilgokos komandiruotės afrikietiškam užsieny grįžęs bičiulis taip “paprotino” mane, kai jau norėjau paskubomis kirsti gatvę ne perėjos vietoje – sako: “stok, nelėk, patariu labiau pasaugot ir pamylėt save dabar, nes, matau, čia aplink visi pikti ir nervuoti – tokios tad pas jus nuotaikų mados…”.

Gatvę tąkart perėjome lėtai, ramiai ir saugiai. Ir, kadangi labai jau knietėjo pasišaipyti iš savo “angelo sargo” dėl tokio perdėto atsargumo, negalėjau neleptelėti: “O tu ką, pats žadi nesekti mada ir ignoruot tokias tendencijas?”.

Skaitydama gerai žinomo šiuolaikinio rašytojo Paulo Coelho „Alchemiką“, gerai įsidėmėjau ne tik jo pagrindinio herojaus, jauno vaikinuko, kelionę beieškant savojo lobio, bet ir arabų pirklio, pas kurį šis jaunuolis beveik metus dirbo, svajonę apie savąją kelionę. Krištolo dirbinių krautuvėlės šeimininkas savo laikinam pagalbininkui papasakoja, jog nuo pat jaunystės labai nori nuvykti į Meką. Tik jam vis esą trūksta arba laiko, arba pinigų. Jis jau seniai viską kuo tiksliausiai apgalvojęs, iki menkiausių smulkmenų, ir taip tiksliai, kad vaizduotėje gali ne tik matyti paveikslus, jo laukiančius šventajame musulmonų mieste, bet ir girdėti garsus, kuriuos skleidžia maldininkų minia, užuosti kvapus, jausti padais kiekvieną akmenėlį beeinant aplink šventą akmenį. Ir kaskart, kai tik pasineria į savo svajonę, jį užplūsta palaima ir ramybė. „Bet aš nesirengiu dabar keliauti į Meką“, - galiausiai atsisveikindamas su iškeliaujančiu jaunuoliu prisipažįsta krištolo pirklys. Nes kaip gi po to, grįžus, reikėtų gyventi? Už ko pasilaikyti? Kur tuomet reikėtų ieškoti priebėgos nuo kasdienių rūpesčių?

„Alchemiką“ prisiminiau tuomet, kai vieną dieną paskambino susirūpinusi draugė, neseniai išgyvenusi sunkų laikotarpį dėl artimųjų netekties ir sunkių sveikatos sutrikimų. „Nežinau, ką daryti“, - ėmė pasakoti ji. – „Vyras, norėdamas padėti man atsigauti, ruošiasi padovanoti brangią dovaną – kelionę po Ispaniją. Automobiliu, aplankant daugybę mažų bažnytkaimių. Apie tokią Ispaniją aš seniai svaičioju, tas tiesa, o ir tuos savo svaičiojimus visiems pasakoju, bet...“  Ji nutyla ir ilgai tyli. „Bet IŠ TIKRŲJŲ tai aš NENORIU TEN VAŽIUOTI!“, - galiausiai kone išrėkia į ragelį, - „Ar supranti, kad taip gali būti? Aš gi taip su malonumu svajodavau, ir noriu daryti tai ir toliau, ir dar daug metų... Na kam reikia visa  tai sugadinti?...“.

Garbės žodis, jei  ne ta krištolo pirklio istorija, būčiau pamaniusi – kvaiša, ir tiek. Neabejoju, atsirastų, kas pridėtų ir stipresnį žodelį. Taigi – ir kam gi taip „išsidirbinėti“?

Mes susitinkame ir vaikštinėdamos ilgai kalbamės. Apie svajones. Ir apie tai, kaip savo artimiems žmonėms paaiškinti, ką jos mums reiškia. Nes kitaip kartais gali likti labai nesuprastas...

Ne visos svajonės vienodos. Vienų užduotis – pasiekti tikslą, kitų – tiesiog būti svajone. Įgyvendinęs savo svajonę, tas krištolo pirklys iš tiesų būtų netekęs savo svajonės...  Mano draugė – taip pat.

Pozityviosios bei praktinės psichologijos specialistai sako, kad svajoti yra būtina ir pataria kiekvienam turėti bent jau tris norus (galite vadinti juos vizijomis, planais ar svajonėmis):

1. rytdienai,

2. artimai ateičiai ir

3. tolimai ateičiai.

Paradoksas, bet iš tikrųjų tai tokie norai reikalingi tam, kad gerai jaustumeisi šiandien. Tam, kad būtum gyvas, judrus ir džiugus. Kad akyse įsižiebtų žiburiukai - apie tokius žmones sakome, kad jie tiesiog švyti, arba, kitaip tariant - mato gyvenimo prasmę. Rytdienos norai padeda gerai išsimiegoti ir atsikelti be žadintuvo. Artimiausios ateities vizijos laukia to momento, kai „taps kūnu“. Paprastai tai būna labai realistiški planai, taigi, palyginti lengvai anksčiau ar vėliau įgyvendinami. Tai padarę, kuriame kitus, ir gyvenimas juda į priekį. O štai svajonės tolimai, net labai labai tolimai ateičiai taip greit nesikeičia. Tie, kas jas turi, sako, kad jos atstoja tarsi švyturį jūroje. Bet turi ne visi. Todėl ne visi ir supranta, ką reiškia netekti svajonės. O juk susikurti naują – ne taip paprasta... Kartais atrodo, kad net neįmanoma.

Štai vieno renginio metu susipažinau su gal kokių trisdešimties su trupučiu vyruku, keliautoju entuziastu, išmaišiusiu kone pusę pasaulio. Kadangi nesu abejinga kelionėms, išsišnekame. Prisipažįstu, kad turiu ketinimų aplankyti Tibetą (Tuo metu iš tiesų žiūrinėjausi  įvairių kelionių agentūrų pasiūlymus). „O, Tibetas! Aš būtinai ten nuvyksiu. Bet ne dabar, jokiu būdu ne dabar! Yra vietų, kurias aplankius, jau tiesiog nebelieka, kur keliauti, o aš dar noriu pasiblaškyti po pasaulį. Tibeto kalnai... Mano planuose jie tik po kokių penkiolikos metų.“ Tuomet pažiūrėjo į mane kažkaip įtariai, nusišypsojo ir paklausė: „O jūs ar nebijote nuvažiuoti ten per anksti?“

Nežinau, kodėl, gal tiesiog taip susiklostė aplinkybės, bet į Tibetą neišvykau. Nors noras tebeliko gyvas.

Mano draugė į kelionę po Ispanijos kaimelius neišvyko taip pat. Ji ir toliau visur, kur tik gali, savo „šventu laisvalaikiu“, kaip ji sako, ieško nuotraukų ir istorijų apie Pirėnų kalnų bažnytkaimius ir svajoja svajoja... Tik po mūsų pokalbio ji dar nusprendė nepamiršti susikurti labai aiškių vizijų ir artimai ateičiai, jau nekalbant apie rytdieną. Jomis dalinasi ir su vyru, o šis, apsidžiaugęs, kad tai labai realu ir suprantama, prisideda prie jų realizavimo.

Skaitydama gerai žinomo šiuolaikinio rašytojo Paulo Coelho „Alchemiką“, gerai įsidėmėjau ne tik jo pagrindinio herojaus, jauno vaikinuko, kelionę beieškant savojo lobio, bet ir arabų pirklio, pas kurį šis jaunuolis beveik metus dirbo, svajonę apie savąją kelionę. Krištolo dirbinių krautuvėlės šeimininkas savo laikinam pagalbininkui papasakoja, jog nuo pat jaunystės labai nori nuvykti į Meką. Tik jam vis esą trūksta arba laiko, arba pinigų.

Kartą su draugais užsukome pas vieno iš jų bičiulį. Kažkada jau buvau jį mačiusi ir žinojau, kad tai – įdomus, kūrybingas ir kupinas entuziazmo žmogus. Jo namuose tuomet praleidome gerą pusdienį, taigi, spėjau ne tik susipažinti, bet ir „paatvirauti“ taip pat ir su jo drauge (pavadinkime ją Rasa), kuri, kaip ir jis (tarkim, Tomas), tryško energija ir žavėjo įdomiais sumanymais.

„Puiki pora“, - pamaniau, kaip ir daugelis, geriau jų nepažįstančių, - „jie taip tinka vienas kitam.“ Juk iš tiesų – abu savarankiški, turintys savus verslus, abu dievinantys savo darbą, abu sportiški ir aktyvūs ir, galiausiai, abu turintys net ir tą patį hobi, kurio dėka, beje, ir susipažino... Apie tą pažintį, kol kiti tvarko reikalus, begeriant arbatą su Rasa ir įsišnekame. Ji pasakoja, bet balse, priešingai nei kalbant apie darbą, girdžiu kažkokį liūdesį, o gal – nusivylimą. Po to ji suranda savo šeimos fotoalbumą ir, vėl pažvalėjusi, ima rodyti nuotraukas: tėvai, seserys, močiutė, tetos... Tikrai yra ką rodyti – ties kiekviena nuotrauka dailia rašysena aprašyti žmonės, įvykiai, vietovės... „Labai mėgstu savo darbą, bet svarbiausias dalykas man yra mano šeima“, - sako ji. Vėliau kompanija „persigrupuoja“ – kas užsiima maisto gamyba, kas dar kuo, o mes su Tomu, tų namų šeimininku, liekame prie televizoriaus, rodančio kažkokią muilo operą, filosofuoti apie gyvenimo prasmę. „Gal tai nuskambės ir ne taip, kaip priimta viešai sakyti, bet nekenčiu tokio saldaus, tradicinio šeimyninio gyvenimo“, - prasitaria jis, mosteldamas ekrano link, o kad jau pradėjo, tai dėsto ir toliau: - „nenoriu taip gyventi, nenoriu prie nieko prisirišti, ir nieko man nėr svarbiau už asmeninę laisvę.“ Jaučiu, kad tie žodžiai – iš pačios širdies, ir kad Tomui tai tikrai yra svarbu. Net pašiurpstu išgirdusi. Ne todėl, kad labai piktinčiausi tokiais „laisvamaniais“, o tik nuo minties apie šios poros ateitį. Ką ten apie ateitį – ir dabar, pasirodo, jau n-tasis „gal pabandom pradėti iš naujo“ ratas sukasi...

Nesigilinkim dabar į tai, kieno pažiūros teisingos, o kieno – ne, ir kieno vertybės vertesnės. Lai lieka tai pačių istorijos dalyvių reikalu. O pati istorija, nors ir be pabaigos, man priminė seną, bet neretai pamirštamą tiesą – tai, ar galėsime „susigyventi“, „susidirbti“ ar tiesiog „susibūti“ su kitu asmeniu, labiausiai lemia ne mūsų statuso, mėgstamos veiklos, ir net ne charakterio, o mūsų vertybių suderinamumas. Nebūtinai jos turi būti visai vienodos, bet – akivaizdu – bus negerai, jei prieštaraus viena kitai.

Su kitais žmonėmis, nesvarbu, tai bus bičiuliai, bendradarbiai ar širdies draugas, mus gali jungti įvairūs dalykai:

1. ta pati aplinka, kurioje esame ar iš kurios atėjome (ne tik tiesiogine prasme, bet taip pat ir kultūrinė, socialinė aplinka – priklausymas tai pačiai „kastai“);

2. bendra veikla (kartu dirbame, mokomės,  kartu leidžiame laisvalaikį ir pan.);

3. asmeniniai pomėgiai, individualios savybės, charakterio ypatumai;

4. požiūriai ir nuostatos daugelio dalykų, taip pat ir kasdienių buities smulkmenų, atžvilgiu;

5. ir galiausiai – pagrindinės vertybės, jų hierarchija.

Jei tai norėtume pavaizduoti grafiškai ir pieštume piramidę, šį sąrašą reikėtų apversti – taip, kad vertybės simboliškai atsidurtų pačiame smaigalyje, pačiame viršuje. Jei ta viršūnė mums su kitu asmeniu yra ta pati, visa kita, kas yra po ja, piramidės apačioje, vienaip ar kitaip bus galima daugmaž suderinti. Tarkim, jei pradedu dirbti įmonėje, kur mano vadovas bus žmogus, labiau už viską vertinantis kūrybiškumą, o man tai taip pat bus didžiausia vertybė, mes nelabai kreipsime dėmesį į tai, kad esame nevienodo išsilavinimo, skirtingos tautybės, turime kitokius laisvalaikio pomėgius ir atleisime vienas kitam daugelį charakterio ypatumų. Tiesiog gerbsime vienas kitą už tai, kas mums yra svarbiausia – už meilę kūrybai. Bet jei vadovui vienos didžiausių vertybių bus tvarka ir hierarchija, o man – kūryba ir iniciatyva, netrukus man gali imti rimtai kliūti ne tik jo „kvailas charakteris“, bet ir tai, kad jis juk „tiksliukas“ pagal išsilavinimą, ir dėl to vargiai, ar gali suprasti, ir t.t. ... ir t.t. ... Tuo tarpu jam mano nepriekaištingai CV aprašytas charakteris, patirtis ir išsilavinimas greitai gali imti atrodyti visai nieko verti, nes su „toookiu požiūriu“, kai nesilaikoma tvarkos... Na, toliau aiškinti nebereikia.

Verčiau grįžkime prie Tomo ir Rasos. Jie, kaip ir daugelis, susipažino per veiklą (bendras hobis), netrukus suprato esą iš tos pačios aplinkos (abu savarankiški, turintys savo verslą). Rado panašių pomėgių. Ėmė žavėtis vienas kito energija ir užsispyrimu siekiant tikslų. Jei požiūriai į buities tvarkymą, pasaulio įvykius ar dar ką nors nesutapdavo, nedarė iš to tragedijos – juk ne tai svarbiausia... O kas yra svarbiausia? Apie tai jie niekuomet nesikalbėjo. Nes tai ir vienam, ir kitam, kaip ir daugeliui mūsų, atrodė, na, tiesiog savaime suprantama – jei laikau ką svarbiu dalyku, atrodo, kad ir kitiems žmonėms tai turėtų būti svarbu. Bent jau tikiuosi, kad tai jiems taip pat svarbu. Ir jie – Rasa ir Tomas - nesikalbėjo apie tai tol, kol Rasa ėmė nebeapsikęsti, kad Tomas nuolat ignoruoja šeimos šventes, o Tomą pradėjo rimtai erzinti Rasos pastangos laikyti jį šalia savęs, ką jis suprato kaip savo laisvės varžymą. Tada ir paaiškėjo, kad, nors turi tiek daug bendra, iš tikrųjų abu eina toli gražu ne ta pačia kryptimi. Ir kuris turėtų keisti dabar tą kryptį? O net jei ir abu – tai kur tuomet eiti?

Gal todėl kartais iš pažiūros tokie skirtingi žmonės (kiti tik stebisi – ir kas juos sieja?) ilgai ir darniai gyvena kartu, nors yra nevienodo išsilavinimo, skirtingų profesijų, turi atskirus laisvalaikio pomėgius, skirtingus draugus, yra labai nevienodo charakterio ir mėgsta pabrėžti savo individualumą. Jei abiems bus vertybė šeima – abu, kur beeitų ir ką beveiktų, visada ją saugos. Jei abu vertins pirmiausiai laisvę – susikurs tokius santykius, kokių nieks kitas jiems negalėtų garantuoti ir mokės gerbti vienas kito erdvę ir pasirinkimą.

Kas dar gali būti tais svarbiausiais dalykais? Vaikai; sveikata; tikėjimas; tobulas namas; šeimos verslas; karjera; meninė saviraiška; tradicijos; eksperimentai ir visa, kas nauja...   ...   ...

Kalbėkitės, ir sužinosite.

Kartą su draugais užsukome pas vieno iš jų bičiulį. Kažkada jau buvau jį mačiusi ir žinojau, kad tai – įdomus, kūrybingas ir kupinas entuziazmo žmogus. Jo namuose tuomet praleidome gerą pusdienį, taigi, spėjau ne tik susipažinti, bet ir „paatvirauti“ taip pat ir su jo drauge (pavadinkime ją Rasa), kuri, kaip ir jis (tarkim, Tomas), tryško energija ir žavėjo įdomiais sumanymais.

„Ar galiu tavęs kai ko paprašyti? Negalvok apie prapjautą citriną. Negalvok apie tai, kokia ji rūgšti. Negalvok apie jokią jokią citriną! Nė lašelio citrinos!“

Tai draugės vaikas parsinešė iš darželio naują žaidimą. Matau, kad jis jau išbandęs jį daug sykių, ir dabar su pasimėgavimu laukia mano reakcijos. „Negaliu“, - sakau jam, - „labai stengiuosi, bet negaliu, man net burnoje rūgštu nuo tos tavo citrinos.“ Jis patenkintas – taip ir turėjo juk būti! Džiaugiasi išmokęs kažką labai gudraus.

O mes su jo mama toliau geriame arbatą, tik kažkodėl abi sutartinai pamanome, kad citrina prie jos tikrai būtų ne pro šalį, taigi, susimirksime, ir prašome mažylio, kad jis mums atneštų keletą griežinėlių iš šaldytuvo...

Neabejoju, kad dauguma šį žaidimą kažkada žaidėte. Jei ne su citrina, tai gal su rožiniu drambliu ar... O tarp kitko, tai galiausiai ar pavyko išmokti negalvoti apie rožinį dramblį? Niekada niekada, nei truputėlio, apie jokį rožinį dramblį?

Neįmanoma? Sakote, jis, tas rožinis dramblys, net jei labai stengiesi negalvoti, vis tiek lyg kokia šmėkla išlenda vaizduotėje, nors tu ką... Kaip ir citrina. Ir visi kiti dalykai, kurių mes labai nenorime ar stengiamės išvengti.

Besišnekučiuodamos su drauge prisimename tuos vaikystės atradimus, kuriuos padarėme žaisdamos šį žaidimą. (Gal tą patį aptikote ir jūs?). Pasirodo, jei nori iš vaizduotės kuo greičiau išvaryt tą pakvaišusį rožinį dramblį, tereikia kuo greičiau ir kuo tiksliau įsivaizduoti ką nors kita – žydrą zuikį, kuo tikriausią riaumojantį liūtą ar suolo kaimyną. Pradžioj tam reikėdavo didelių valios pastangų, bet vėliau, susitelkus į naują paveikslėlį, jau net ir nuo įkyrių draugų balsų, nurodinėjančių, apie ką negalima galvoti, pavykdavo atsiriboti. Tie atradimai tuomet atrodė labai įdomūs, bet ilgainiui jie pasimiršo. Pats laikas imti jais naudotis, - nusprendžiame kaip tik tada, kai šio sprendimo „kaltininkas“ galiausiai atneša perpus perpjautą citriną.

Štai, pavyzdžiui, eilinė frazė: „Kad tik nesusirgčiau...“ - kaip dažnai ji šmėkšteli sušalus, pavaikščiojus šlapiom kojom ar pabuvus tarp čiaudinčių kolegų. Dar gi - tą frazę ištariame sau kaip tik tada, kai turime kokių neatidėliojamų, itin svarbių reikalų ar ruošiamės kur išvykti. Kokį vaizdinį ji sukelia? Na, aišku – visi įmanomi peršalimo požymiai plius jų pasekmės, t.y., sutrikdyta rytdienos dienotvarkė. Netgi TV reklama tokia kažkada buvo rodoma – ligos patalas taip ir atsiveja iki pat durų. Rezultatas: labai dažnai, prabijojus ir pranerimavus visą vakarą, dar po to tą patį ir susapnavus, kaip tik taip ir nutinka, tiksliai taip, kaip kad ir bijojome, jog bus. Tada sakome: „Argi nesakiau? Nujaučiau“. Jei pasinaudotume vaikystės žaidimų atradimais, stengtumėmės tuos dalykus, kurių norime išvengti, jau vaizduotėje pakeisti kitais. Būna, kad taip ir darome – norėdami nuvyti įkyrias mintis, „įlendame“ į knygą, filmą ar kokią veiklą. Bet bus dar geriau, jei nenorimų dalykų vaizdinius pakeisime ne bet kokias kitais, o būtent norimų dalykų vaizdiniais. Tai – vienas iš pozityviosios psichologijos principų: verčiau mąstyti teiginiais (o ne neiginiais). Nustatyta, kad geresnį rezultatą pasiekiame galvodami ar kalbėdami su kitais apie tai, ką norime gauti (turėti, pasiekti, būti), o ne apie tai, ko bijome ar norime išvengti.

Po to pokalbio prie arbatos su citrina įdomumo dėlei atlikau mini-apklausą: pakalbinau keletą kažką ypatinga pasiekusių žmonių, prašydama pakomentuoti, kaip jie tai padarė, apie ką galvojo, kokios mintys, susijusios su tais įvykdytais projektais juos lydėjo, ir pan.. Na, bent jau tie, su kuriais aš kalbėjau, visi kaip vienas tvirtino įsivaizdavę, ir dargi – kuo tiksliausiai, būtent tai, ką norėjo pasiekti. Paprasčiau sakant – svajojo, o ne baiminosi.

Na, o mano draugė po to pokalbio padarė dar geresnį dalyką – kaip mat pritaikė „citrinos dėsnius“ praktikoje. Užuot niurnėjusi, kaip seniau, kad per žiemą ji, kaip visad, pastorėjo ir neįlįs į savo šviesiuosius džinsus, jau nekalbant apie tai, kaip atrodys su maudymosi kostiumėliu, o beniurnėdama toliau kramsnojusi visokius skanėstus (pastorėjau, vis tiek sora, tai koks skirtumas...), dabar ji nusprendė į savo vaizduotę įdėti „savęs lieknos“ vaizdinį. Tą vaizdinį net pavertė realiu paveikslėliu (atspausdinta kelių metų senumo nuotrauka, kurioje ji lieknut lieknutėlė), ir tą paveikslėlį įrėminusi pastatė virtuvėje prie šaldytuvo. Nepamatęs neatsidarysi – tokia buvo jos gudrybė. „Kai tik prieinu ko pasmaguriauti, pamatau save - tokią, kokia noriu būti. Man gražu. Nusišypsau sau. Ir kažkodėl praeina noras valginėti“, - paaiškino savo sumanymą ji. Dar daugiau, ji taip įsitikino, kad orams visai atšilus sėkmingai tilps į tuos šviesiuosius džinsus, kad net nusipirko antrus – visai baltus – tokio paties dydžio. „Bus kaip tik man – pavasariais aš plonėju“, - pasakė ir pridūrė šypsodamasi, - „užsuk kada arbatos su citrina, dabar jos visad turiu - kad primintų, jog apie ką galvosi, tą ir turėsi“.

„Ar galiu tavęs kai ko paprašyti? Negalvok apie prapjautą citriną. Negalvok apie tai, kokia ji rūgšti. Negalvok apie jokią jokią citriną! Nė lašelio citrinos!“

Tai draugės vaikas parsinešė iš darželio naują žaidimą. Matau, kad jis jau išbandęs jį daug sykių, ir dabar su pasimėgavimu laukia mano reakcijos. „Negaliu“, - sakau jam, - „labai stengiuosi, bet negaliu, man net burnoje rūgštu nuo tos tavo citrinos.“ Jis patenkintas – taip ir turėjo juk būti! Džiaugiasi išmokęs kažką labai gudraus.

Kalbuosi su drauge. Ji pasakoja, kaip jos vyras eilinį kartą priėmė neteisingą (jos manymu) sprendimą. Ir svarbiausia – „pasitaręs“ su ja. „Tartis su mano vyru, – sako ji, - beviltiškas reikalas, jo liežuvis, matyt, geriau prikabintas – nieko jam negaliu įrodyti, nors širdies gilumoj ir būčiau 100%  tikra, kad mano nuomonė teisinga, o jis klysta“.

Taigi, vyras padaro, kaip jam atrodo geriau. Ką daro tuomet mano draugė? Kaip visada – juk ji turi susigalvojusi puikų „nuoskaudos ištrynimo“ mechanizmą... Tai veikia, anot jos, puikiai. O logika paprasta: už viską turi būti sumokėta. Visiškai tiesiogine prasme – tiesiog ji tais atvejais, kai jaučiasi nepelnytai įskaudinta, įžeista ar supykusi, pasiima vyro piniginę ir iš ten išsitraukia tiek, kiek tas įskaudinimas tąsyk yra vertas. Šiuos pinigus išleidžia būtinai sau. Visas putojančias emocijas, sako ji, kaip ranka nuima... Tuomet nebereikia nei kerštauti, nei kelti barnių, nei skelbti nekalbadienių. Nuotaika gera, santykiai puikūs, abu laimingi ir savimi patenkinti. Ji nesijaučia pažeminta, atvirkščiai – juk leido savo vyrui pasielgti taip, kaip jis norėjo ne šiaip sau, o už tam tikrą mokestį. Taigi - teisingumas išsaugotas. Kad vyras nežino nei kainos, nei kad apskritai kažkiek už kažką sumokėjo, ne taip jau ir svarbu – juk jaučiasi jis irgi gerai.

Tąkart mes pajuokaujam, kad kartais moteriškas gudrumas gelbsti šventą namų ramybę, ir kad kaip tik tai ir yra svarbiausia. O šeimos pinigai, šiaip ar taip, iš šeimos juk neišėjo... Bet po kurio laiko išgirstu kitą, kaip du vandens lašai panašų pasakojimą, paskatinusį į šį konfliktų sprendimo būdą pažvelgti darkart, ir visai rimtai.

Verslas priklauso dviems akcininkams, tai – vyras ir moteris. Ne pora. Tiesiog – partneriai. Jie abu vadovauja drauge, ir sprendimus turėtų priimti kolegialiai. Bet moteris (ji ir pasakoja) sakosi kartais nesugebanti atremti „bukos vyriškos logikos“. Jei po derybų, jau artėjančių link pavojingos konflikto ribos, taip ir neišeina rasti abiems pusėms tinkamo sprendimo, dažniausiai būna priimamas „vyriškasis“ variantas. Ir – spėkit – ką daro moteris? Ji sukanda dantis ir sutinka, bet pykčio ilgai nelaiko („Nesveika“, - sako juokdamasi). Tiesiog ji pasiima iš bendros kasos kažkiek sau, ir išleidžia tai kokiam nors nelabai būtinam, bet šauniam pirkiniui. Tarkim, nusiperka batus. „Apsidovanoju už kantrybę, - sako ji, - kitaip gi nervinčiausi ir siusčiau“. Ji – protinga moteris, todėl puikiai supranta, kad elgiasi vaikiškai. Ir vis tik labai sąmoningai leidžia sau tai daryti. Vardan tos pačios šventos ramybės - ir darbo kabinete, ir savo širdyje.

Už viską turi būti sumokėta... Taip šios moterys išmoko išsaugoti teisingumą savo pačių atžvilgiu. Tik nesijuokit – tai tik iš pirmo žvilgsnio atrodo absurdas. Juk daugeliu atvejų mes visi stengiamės išsaugoti teisingumą žvelgdami pirmiausiai iš savo „bokštelio“. Ir jei negalime to padaryti jėga, padarome gudrumu. Kaip dažnai sakome: „dabar aš jaučiuosi turinti moralinę teisę“...

Vadovėliuose aprašomi 5 pagrindiniai konfliktų sprendimo būdai:

1)„pergalė bet kuria kaina“ (stipresnis laimi);

2)jam atvirkštinis kelias – prisitaikymas (susitaikymas su tuo, kad laimi kitas);

3)vengimas (t.y., abiejų pusių nieko nedarymas laukiant kol viskas savaime susitvarkys);

4)kompromisas (kai abi pusės atsisako dalies savo pretenzijų ar pageidavimų)  ir

5)trečio varianto (kitaip sakant, bendros kelio) ieškojimas.

Peržiūriu juos dar kartą ir galvoju: gal šių moterų atrastasis būdas yra koks šeštas variantas? Na, toks, kokio vyriška logika besivadovaujantys mokslininkai tiesiog negalėjo įžvelgti...

Ir vis tik, prisimindama abu pasakojimus, manau, kad tai klasikiniai prisitaikymo atvejai – su visomis natūraliomis to pasekmėmis.

Moralas? Mieli vyrai, jei skaitote šį straipsnelį, patarimas jums – jei tik galite, neverskite moterų prisitaikyti (kaip beje ir ne moterų), nes už tai vienaip ar kitaip teks mokėti. Taip pat ir jums mielos moterys, galioja tas pats patarimas – net ir vaikų atžvilgiu. Juk jei jie mūsų autoritetingos jėgos spaudžiami, su viskuo sutinka, nors širdelėj pasilieka nuoskaudą, mes juk už tai mokame taip pat. Gal ir ne pinigais - laiku, prastėjančiais santykiais, dar kuo nors... Nepamirškime -  yra dar ir kiti būdai susitarti.

Kalbuosi su drauge. Ji pasakoja, kaip jos vyras eilinį kartą priėmė neteisingą (jos manymu) sprendimą. Ir svarbiausia – „pasitaręs“ su ja. „Tartis su mano vyru, – sako ji, - beviltiškas reikalas, jo liežuvis, matyt, geriau prikabintas – nieko jam negaliu įrodyti, nors širdies gilumoj ir būčiau 100%  tikra, kad mano nuomonė teisinga, o jis klysta“.

Taigi, vyras padaro, kaip jam atrodo geriau. Ką daro tuomet mano draugė?

Kai prieš kurį laiką su bičiule aptarinėjome jos konfliktą su kirpėja, nepataisomai sugadinusia šukuoseną, kalbėjomės ir apie tai, ką reiškia pozityvus mąstymas. Galiausiai mano bičiulė neapsikentusi tiesiog vidury sakinio mane pertraukė: „Bet juk aš seniai tai žinau, dar močiutė mane mokė – nėr to blogo, kas neišeitų į gera. Anokia čia išmintis... Reikia tik išvardinti viską, sąžiningai viską – ir blogus, ir gerus dalykus, kuriuos atnešė tas negeras įvykis, o po to geruosius apvedžioti raudonai, kad ryškiau matytųsi“.

„Ar dažnai tu tai darai?“, - paklausiau jos.

„Na, su tuo sąrašu tai neee, - susiraukė bičiulė, - bet visada primenu sau: nėr to bloga... Jei labai paieškočiau, juk rasčiau ir dabar kažką gero, žinoma...“

Pasiūlau jai pažaisti tą seną močiutės žaidimą dabar pat. Ji ima vardinti, kas nutiko dėl to, kad kirpėja nukirpo kreivai, per trumpai, ir dar nudažė ne ta spalva. Dėl visa ko aš viską užrašau, ir štai ką turime po kelių minučių: susinervinau, praleidau kirpykloje daug laiko; nespėjau grįžti namo išleisti vaikų į ekskursiją, kaip buvau žadėjusi; buvau priversta nusikirpti baisiai trumpai; dar aprėkiau vyrą be reikalo... „Na, bet gerai tas, - galiausiai prisiminusi, jog reikia rasti ir ką teigiama, sako ji, - kad trumpučiai plaukai, visi sako, man tinka, o ir prižiūrėti paprasčiau.“ Dabar beliktų nuspalvinti tuos paskutinius, jau teigiamus pastebėjimus, ir pasikabinti sąrašėlį ant sienos. Bet aš pasiūlau bičiulei išbandyti vieną pozityvaus mąstymo techniką, labai panašią į šį žaidimą, taigi, tęsiame toliau.

Paprašau jos padaryti antrą sąrašėlį - išvardinti, o kas būtų buvę, jei to nebūtų nutikę, ir kirpėja viską būtų padariusi iš karto „teisingai“. O taip, viskas būtų buvę gerai, kaip ir buvo numatyta: ji būtų grįžusi namo laiku ir geros nuotaikos; atrodytų puikiai, kaip visada; būtų paruošusi vaikams priešpiečius ir padėjusi susiruošti išvykai, o po to ramiai praleidusi popietę be jokių nereikalingų kivirčų. Peržiūrėjusi šį sąrašą, bičiulė iš naujo ima piktintis: „tai matai, kiek ji man sugadino!“

Nesiginčiju, tik užduodu trečią klausimą: kas neįvyko dėl to, kad kirpėja nukirpo kreivai, per trumpai, ir nudažė ne ta spalva. Taigi – ko nėra (ir nebuvo) dėl to incidento... Mano pašnekovė ilgai tyli, gūžteli pečiais. Galiausiai sako: „Na, šiaip jau tai nėra jokios tragedijos ir neįvyko nieko baisaus. Nėra įprastos šukuosenos, ir tiek. Nebuvo laiko vaikams, bet nebuvo ir ginčų su jais dėl to, ką rengtis ir pan. - gal jie dar labiau būtų suerzinę. Dar nebuvo progos kolegėms darbe eilinį kartą pasakyti, kad esu labai konservatyvi ir jau 10 metų nekeičiu stiliaus – o, tikrai, štai šito komentaro ir nebuvo! Dar nebuvo tradicinio laiką ėdančio ir figūrą gadinančio šeštadieninio spoksojimo į televizorių bevalginėjant visokius saldumynus, nes norėdama užsimiršti ėmiausi seniai atidėliojamų buities darbų. Dar...“ Suprantu, kad bičiulė jau „pagavo kablį“, taigi, leidžiu jai klabėti, tik nebeužrašinėju jau visko. Kai ji baigia vardinti, atrodo jau daug linksmesnė nei pokalbio pradžioje.

„Yra dar vienas – ketvirtas – klausimas“, - sakau jai, ir klausiu, - o ko nebūtų (niekada taip ir nebūtų) nutikę, jei to nebūtų atsitikę?“. Ji kurį laiką galvoja, bet netrukus ima juoktis ir sako: „Aš gi niekada nebūčiau taip trumpai nusikirpusi, niekada nebūčiau išdrįsusi, ir kolegės amžinai kartotų, kad esu beviltiškai konservatyvi, ir jos būtų teisios! O jei gyvenimas privertė išdrįsti keisti stilių, tai gal ir dar ką išdrįsiu pakeisti. Be to, dar ilgai nebūčiau pagalvojusi, kad mano vaikai jau savarankiški ir gali patys susitvarkyti, kai reikia. Iš tikrųjų tai aš ne praradau laiko, o atradau, nes nustojau perdėtai rūpintis jais. O dėl to, kad aprėkiau vyrą... aš gi kitaip, ko gero, ir nebūčiau pasakiusi, ką iš tiesų manau apie jo ketinimą pirkti šunį. Gal reikėjo ir mandagiau, bet, šiaip ar tai, tikslas pasiektas – šuo atidėtas bent metams. Ir dar – vargu ar mes šiaip būtume kada pasikalbėję apie pozityvų mąstymą, o aš taip ir nebūčiau išmokusi šitos paprastos, bet stebuklingai veikiančios mąstymo technikos. Manau, pravers – ypač šiais laikais.“

„Pravers, - pažadu jai, - jei naudosi...“ Man tai praverčia. Pamėginkite ir jūs.

Sako, šią schemą „sunkiems“ klausimams svarstyti pirmasis sugalvojo naudoti Dekartas...

Įvyko Neįvyko

Yra

1.

2.

Nėra

3.

4.

Jos esmė – neskubėkite priimti sprendimo (taip pat ir neskubėkite išsigąsti ar imti nervintis) neįvertinę visų įmanomų reikalo aspektų. Kitaip sakant – pažiūrėkite iš visų 4 pusių.

Jei kankina ne graužatis dėl jau įvykusio fakto, o nerimas dėl ateities, klausimus galima kiek performuluoti:

kas bus, jei tai įvyks?

kas bus, jei tai neįvyks?

ko nebus, jei tai įvyks?

ir – galiausiai – ko nebus (niekada taip ir nebus), jei tai neįvyks?

Tikriausiai pastebėjote – pirmieji du klausimai yra labai įprasti ir „normalūs“. Bet, deja, jie „padeda“ užsiciklinti ties tuo, kas yra negerai, nesmagu ir baisu, ir ties tuo, kad tiek gero yra (ar bus) prarasta. Antrieji du klausimai tarsi praskleidžia uždangą, už kurios galime pamatyti ir kitą reikalo pusę. Kaip toj patarlėj – nėr to blogo, kas neišeitų į gera...

Kai prieš kurį laiką su bičiule aptarinėjome jos konfliktą su kirpėja, nepataisomai sugadinusia šukuoseną, kalbėjomės ir apie tai, ką reiškia pozityvus mąstymas. Galiausiai mano bičiulė neapsikentusi tiesiog vidury sakinio mane pertraukė: „Bet juk aš seniai tai žinau, dar močiutė mane mokė – nėr to blogo, kas neišeitų į gera. Anokia čia išmintis... Reikia tik išvardinti viską, sąžiningai viską – ir blogus, ir gerus dalykus, kuriuos atnešė tas negeras įvykis, o po to

Kalbėti apie pozityvų mąstymą dar visai neseniai buvo labai populiaru. Netgi – madinga. „Mąstyk pozityviai“, - sakydavome draugui, besiguodžiančiam dėl kokios nesėkmės. Nors... kaip tai darytume jo vietoje ir neturėdavome jokio supratimo. „Na, o kur tavo pozityvumas“, - ne kartą bandydavo praskaidrinti mums nuotaiką bendradarbiai, kai gaudavome eilinę „neįvykdomą“ užduotį. Atseit, tai paprasta - šypsokis, ir viskas bus gerai.

Laikai keičiasi, mados taip pat. Kažin, ar atlaikys ekonominės krizės permainas šis įprotis linkėti: „šypsokis, ir viskas bus gerai“? O gal, atvirkščiai - tai netgi galėtų tapti tuo šiaudu, už kurio pasilaikydami sveiki gyvi išplauktume?

Lengva pasakyti... Visa bėda, kad joks pozityvumas spalvų nekeičia - štai ant naujutėlių mano baltų marškinių matomiausioje vietoje atsirado ruda dėmė, ir net ne viena, o trys. Ir kaip gražiai besišypsodama į jas žiūriu, vis tiek matau tris rudas bjaurias dėmes. Na, gerai, manau, pažiūrėsim, ką tas pozityvus mąstymas iš tikrųjų gali, ir bandau pritaikyti viską, ką tik apie tai prisimenu.

Bandymus aprašau. Štai ir turime keletą linksmų praktiškų pamokėlių – sau, kolegoms, draugams ir visai šeimai. Kai pajusite, kad „šypsokis, ir viskas bus gerai“ neveikia (o taip norėtųsi!), pamėginkite pažaisti.

Pamokėlė Nr.1

Kaip smagu, kad...

Kažkada, bekalbant apie pozityvų mąstymą, viena klientė papasakojo vaikiškoje knygelėje skaitytą istoriją: auklė, prižiūrėjusi mažą mergaitę, mokė ją įvairių žaidimų, ir vienas tų žaidimų vadinosi „kaip smagu, kad...“. Kaip jos žaisdavo? Na, tarkim, mergaitė parkrito, skaudžiai užsigavo ir ėmė verkšlenti. Auklė sako: „Pažaiskim – aš pasakysiu sakinio pradžią, o tu pabaigsi. Pradedam: bėgai bėgai, pargriuvai, skauda – kaip smagu, kad ... “ Mergaitei patinka visokie žaidimai, todėl ji negali atsisakyti išmokti naujo. „Kaip smagu, kad... kad... skauda tik truputį...“. Auklė pagiria mergaitę ir sako: „sugalvok ir dar ką nors, sugalvok kuo daugiau“. „Kaip smagu, kad skauda tik vieną koją. Kaip smagu, kad nukritau ne į balą. Kaip smagu, kad nesulaužiau dviračio. Kaip smagu, kad mama nematė, ji išsigąstų. Kaip smagu, kad jau moku nuplauti ir užrišti žaizdą, nes vakar gydėm šuniuką, dabar eisiu ir pirmąkart viską padarysiu pati. Kaip smagu – mano koja bus subintuota, ir galėsiu neiti į šokių pamoką, o pažiūrėti filmuką...“ Taip pamažu ašarėlės nudžiūva, dėmesys jau sutelktas nebe ties skausmu, o ties „kas čia smagaus“ paieška. Vėliau, kai tik nutikdavo kas negera, auklei bereikėdavo tik priminti – „atsimeni mūsų žaidimą „kaip smagu, kad...“ ? Pažaidžiam!“ Ir – suveikdavo jis visada.

Na gerai, manau, pažiūrėkim, ką čia galima sugalvoti dėl tų trijų bjaurių dėmių... „Kaip gerai, kad... nepastebėjau, kada jos atsirado – būčiau susierzinusi ir dar mieste vis bandžiusi pavalyti. Kaip gerai, kad ne daugiau. Kaip gerai, kad ne ant švarko – jo būtų dar labiau gaila. Kaip gerai, kad šitaip atsirado proga išbandyti tą girdėtą žaidimą. Kaip gerai – nors smegenis pamankštinsiu, pasitikrinsiu, ar moku kūrybiškai spręsti problemas. Kūrybiškai... aha, ką čia sukūrus? Kaip gerai, kad... galiu siuvinėti - užvakar tvarkiau stalčių ir radau baltų karoliukų. Naują daiktą nedrįsčiau taip puošti, bijočiau sugadinti. Kaip smagu, kai atsiranda tokia proga...“

Ir iš tikrųjų – stebiu savo būseną - pasidaro labai smagu, nes imu daryti tai, ko šiaip nebūčiau sugalvojusi. Rezultatas? Jie net trys: 1) dingo susierzinimas ir savigrauža; 2) apsidžiaugiau atradusi savy kūrybiškumo gyslelę; 3) turiu drabužį, kurį labai mėgstu, ir jis - ypatingas!

Šitą žaidimą patikrinu su šeimos nariais. Net sūnus, skeptiškai į visokius psichologinius triukus žiūrintis „racionalas“, pasišaipo, bet – žiūriu – naudoja. „Ant durniaus“, - sako, ir prigalvoja įvairiausių juokų. Visi kvatoja. Įtampa nuslūgsta, ir problema ima atrodyti tokia nereikšminga... Po kurio laiko pastebiu, kad atsirado įprotis – vos tik kas nutinka, automatiškai pasigirsta toks vidinis balselis: „tai ką, nervinimąsi 10-čiai minučių atidedam, dabar pažaidžiam – kaip smagu, kad...“. Kartais užsižaidžiu, ir iš viso pamirštu, kad „reikėjo“ nervintis.

Šiam kartui tiek - vienas pratimas septynioms dienoms. Kaip ir vitaminų, perdozuoti negalima.

Geros Jums savaitės!

Kalbėti apie pozityvų mąstymą dar visai neseniai buvo labai populiaru. Netgi – madinga. „Mąstyk pozityviai“, - sakydavome draugui, besiguodžiančiam dėl kokios nesėkmės. Nors... kaip tai darytume jo vietoje ir neturėdavome jokio supratimo. „Na, o kur tavo pozityvumas“, - ne kartą bandydavo praskaidrinti mums nuotaiką bendradarbiai, kai gaudavome eilinę „neįvykdomą“ užduotį. Atseit, tai paprasta - šypsokis, ir viskas bus gerai.

Pro atvirą langą girdisi aikštelėje žaidžiančių vaikų balsai. Lyg ir nieko ypatinga – čia jų dažnokai susirenka visas pulkas. Bet netikėtai išgirstu vieną frazę, kuri mane labai sudomina.

- Dvidešimt sraigių, ir čiuožk nemokamai! – tvirtai pareiškia mergaitės balsas.

„Nieko sau, - pamanau, - žodis „nemokamai“ yra toks galingas, kad net vaikai už jį sutinka mokėti.“ Dabar jau pasidaro įdomu ir tai, ką gi jie ten žaidžia, taigi, imu stebėti. Čiuožynę „okupavusios“ kelios mergaitės išpuošė ją pienių žiedais, akmenukais, net kaspinėlių priraišiojo, žodžiu,  įrengė tarsi kokį atrakcionų parko stebuklą, ir ėmė pardavinėti „bilietus“ norintiems ja nučiuožti. Vienas nusileidimas – sraigė (čia aplink jų nesunkiai galima rasti). Pyplių ir net ne visai pyplių prisirinko visa eilutė. Tada, matyt, apsukriosios mergaitės ir sumanė „biznį“ – jei nenori mokėti po sraigę, atnešk dvidešimt, ir gali čiuožinėti nors ir visą dieną. Visai laisvai, mokėti daugiau nereiks, o jei nereiks mokėti – vadinasi, nemokamai...

Niekas iš susirinkusių vaikų nepastebėjo, bent jau garsiai, kad tame „Dvidešimt sraigių, ir čiuožk nemokamai!” yra įsivėlusi loginė klaida. Juk jei nemokamai, tai ir nemoki. Nieko. O jei kažkuo ir kažkiek moki, vadinasi, tai jau ir yra mokama… Iš šono žiūrint, kai nesi tas spindinčiom akutėm ir virpačia širdele stebuklingojo nusileidimo kiemo atrakcionų parke laukiantis situacijos dalyvis, taigi, iš šono žiūrint, viskas atrodo paprasta ir aišku – apgavystė, ir tiek. Bet kai pats tampi nebe žiūrovu, o dalyviu, lygiai taip pat “apkursti” ar “apanki” ir nebematai panašių loginių klaidų. Tarsi tas žodis “nemokamai” būtų toks ryškus - kaip saulė -kad apakintų, ir daugiau nieko nebegalėtum įžiūrėti.

Tokie žodžiai-saulės paprastai mums žada tai, ko labai labai trokštame. Kiekvienam, be abejo, tai gali būti skirtingi dalykai. Na, bet nemokamai! Prieš šitai neatsilaikome daugelis…

Mėgstantys visaip tipologizuoti ir grupuoti žmones psichologai pastebėjo, kad dalis mūsų priklauso vienai grupei, tai yra, yra savo padėties šeimininkai, kiti gi – kitai grupei, kuriuos santykinai galima pavadinti savo padėties vergais. Vienas didžiausių skirtumų tarp šių grupių – požiūryje į dovanas ir visa, ką galima gauti veltui. “Padėties vergai” labai mėgsta viską, ką tik įmanoma, gauti nemokamai. Ir – kuo daugiau. Net tuomet, jei to jiems ir nereikia. “Šeimininkai“ gi yra linkę už viską verčiau mokėti patys. Bet imti tik tai ir tik tada, kai jiems to reikia. Nesupainiokite šios strategijos su “turiu daug, tai galiu mokėti už visus ir viską” (ji kaip tik labiau būdinga “padėties vergams”). Jau greičiau - “šeimininkai” tiesiog vadovaujasi patarle, kad nemokamų pietų nebūna, todėl (juk vistiek reiks mokėti!) jie visad renkasi skaidriausią mokėjimo kelią – kai gerai žino, kiek, už ką ir t.t..

Yra ir kitų bruožų, kuriais skiriasi šie du tipai. Štai, pasirinkimo atsakomybė – vieni linkę ją prisiimti sau, kiti – priskirti aplinkiniams ar pačiai aplinkai. Spėkit, kas kuriems būdinga? Na, o atsakomybę renkantis ir pasiryžimą mokėti pačiam tarsi vaivorykštė lietų saulutei šviečiant lydi savo galios pajautimas.  “Aš galiu” – tai padėties šeimininko pozicija. O su ja yra stipriai susijęs ir dar vienas ryškus šių dviejų grupių skirtumas. Jį supratę tie, kuriems atsisakyti galimybės gauti ką nemokamai atrodė kvaila, dažnai apsigalvoja… Kas gi tai? Nagi savybė pasiduoti manipuliacijoms. Taip vadinamais “aplinkybių vergais” lengva manipuliuoti, tiksliau – jie patys lengvai užkimba ant bet kokio jauko. Tas jaukas gali būti ir naujo produkto reklama, ir nuolaidų akcijos, ir vadinamieji populistiniai politikų šūkiai, ir nuolatiniai besikartojantys, bet niekad netesimi artimųjų pažadai…

Bet grįžkim prie veiksmo kiemo žaidimų aikštelėje. Kol dalis vaikų renka sraiges ir grūda jas į kišenes, du mažiai lieka prie čiuožynės ir ramiai, be spūsties, viens po kito leidžiasi nuo jos mokėdami po sraigę už kiekvieną kartą. Ir taip gal penkis ar šešis kartus – pasimečiau beskaičiuodama… Ne tas svarbiausia. Svarbiausia nutinka vėliau. Prisisraigiavusieji - kas kiek sugebėjo - ima grįžti ir bando derėtis, nes po krūmais nebeliko sraigių. Kas kaip sudera, tas taip čiuožia. “Ai, man jau gana, nusibodo”, - sako vienas tų berniukų, kurie mokėjo “už kiekvieną”. Ir su savo kompanjonu nueina žaisti kito žaidimo. Jie žaidžia toli, ir aš jų nematau, bet, matyt, įdomiai, nes daugumai čiuožinėtojų irgi greitai nusibosta “nemokami” nusileidimai, ir jie patraukia ten link. Tik patys taupiausi, besistengiantys, kad sraigių rinkimas atsipirktų (o gal jie tiesiog beprotiškai mėgsta čiuožinėti?) lieka ant čiuožynės.

Pro atvirą langą girdisi aikštelėje žaidžiančių vaikų balsai. Lyg ir nieko ypatinga – čia jų dažnokai susirenka visas pulkas. Bet netikėtai išgirstu vieną frazę, kuri mane labai sudomina.

- Dvidešimt sraigių, ir čiuožk nemokamai! – tvirtai pareiškia mergaitės balsas.

„Nieko sau, - pamanau, - žodis „nemokamai“ yra toks galingas, kad net vaikai už jį sutinka mokėti.“