Dienoraštis - 2010.01.07
Eglė Masalskienė
Skaitau paskutinį, t.y. vasarinį klubų dienoraščio įrašą, kuris prasideda žodžiais „tradiciškai ... mūsų klubai...“ ir negaliu atplėšti akių nuo to „tradiciškai“. Saviugdos klubams štai jau greit bus ketveri (na, ne taip jau ir mažai), o mes vis dar kuriame, iš naujo perkuriame ir vėl tobuliname jų tradicijas. Nejučia imu tylutėliai sau piktintis – ir kodėl iki šiol vis dar neturime jokio pastovumo, jokio aiškaus ir konkrečiai nusibrėžto kelio, net taisyklių neturime... Bet nustumiu tas mintis į šalį ir, kaip ir pridera kalendorinių metų pradžioj, pabandau prisiminti, ką klubai veikė pastarąjį pusmetį, pradedant nuo vasaros, kai paskutinysis renginys ir buvo tas anksčiau aprašytasis apsilankymas tokioje netradicinėje vietoje – Belmonto dvare įsikūrusiame Psichologijos ir vadybos institute. Matyt, patiko – ir dalyviams, ir mums, kaip organizatoriams – nes visą rudenį taip ir nenutolome nuo netradicinių temų ir vietų. (Jei bus įdomu, žvilgterkit į fotoistoiją, ten gi viskas užfiksuota.) Pradedant tuo Belmonto dvaru, ir baigiant paskutiniuoju Personalo Vadovų Klubo susitikimu, kuris vyko ortodoksų vienuolyne, ir kurio metu kalbėjomės su šio vienuolyno bažnyčios kunigu. Ne tik vieta, ir pati tema buvo, žinoma, labai jau netradicinė – bandėme į Bažnyčios istoriją pažiūrėti kaip į organizacijos istoriją. Na, o kur yra organizacija, ten yra ir vienokia ar kitokia tos organizacijos vadyba... Ir problemos – motyvacijos, bendrumo, vizijos siekimo, misijos supratimo ir įgyvendinimo... – na, šventavagiška gal būtų sakyt, kad tos pačios, bet gi panašios, labai panašios... Bent jau tiek, kad galėtume iš tos patirties kažko pasimokyti. O patirtis ta tai sena, ir sauganti gilias, senas tradicijas. Nors mums, įpratusiems prie vadybos vadovėlių tiesų, tai – netradicinis požiūris. Va ir vėl painiojasi ta tradicija/netradicija... O sisteminis mąstymas vadyboje (su juo, kaip su disciplina, susipažinomeVadovų ir Mokymo Trenerių Klubuose) – šiuo metu tai irgi nelabai tradicinis dalykas, nors senas senutėlis, turbūt atsiradęs kaip pats pirmasis mokslas žmonių istorijoje. Kaip filosofija, kaip tiesiog žvilgsnis į pasaulį ir jo tvarką, kurios dėsniai galioja visame kame – taip pat ir žmonių tarpusavio santykiuose, net ir dalykiniuose, ir net ir tuose, kuriuos mes vadiname dabar organizaciniais ar verslo organizavimo... Gal todėl, pasirodo, paskutinė mada vadovų, vadybininkų tarpe yra jau nebe psichologijos studijavimas ar emocinio intelekto lavinimas (o dar seniau buvo madinga gilintis į etiketo taisykles ir tobulinti savo bendravimo sugebėjimus, t.y., taip vadinamą socialinį IQ), o išsamesnė nei mokyklinė pažintis su filosofija ir mokymasis suvokti ne tik pasaulį, bet ir save (savo įmonę, organizaciją, produktą ir t.t....) jame kaip visumą. Nauja? Tas nauja yra labai sena... Tik taip reikia jį vėl įsileisti ir galiausiai išmokti bent jau nenumesti šalin kaip nereikalingo daikto jo nei neperpratus. Bent jau žinoti, kad tokie požiūriai egzistuoja. (T.y., bent jau tam, kad galėtum pasijusti nusimanančiu apie tai, kas šiame pasaulyje vyksta , o tai irgi praverčia – kaip psichologai sako, savivertė didėja... )
Juokai juokais, bet gal šiuo požiūriu Saviugdos Klubų tradicija jau ir tapo ieškoti netradicinių požiūrio kampų ir lavinti savo mąstymą eiti netradiciniu keliu – na, nors susitikimų metu... taigi, mes šiais metais ir vė, tradiciškai kartą per mėnesį, tai darysime. Jei esate ieškantis ir nerimstantis – prisijunkite prie mūsų.
Skaitau paskutinį, t.y. vasarinį klubų dienoraščio įrašą, kuris prasideda žodžiais „tradiciškai ... mūsų klubai...“ ir negaliu atplėšti akių nuo to „tradiciškai“. Saviugdos klubams štai jau greit bus ketveri (na, ne taip jau ir mažai), o mes vis dar kuriame, iš naujo perkuriame ir vėl tobuliname jų tradicijas. Nejučia imu tylutėliai sau piktintis – ir kodėl iki šiol vis dar neturime jokio pastovumo, jokio aiškaus ir konkrečiai nusibrėžto kelio, net taisyklių neturime...
Skaityti daugiau...
Dienoraštis - 2009.08.04
