Profesinės saviugdos klubai

Bendras Mokymo Trenerių Klubo ir Vadovų Saviugdos Klubo susitikimas.

Tema - „Kūribiškumas, inovacijos, sunkmetis – ar versle gali būti geriau?“ vyks 2010.01.19, 15.00 – 19.00

Vieta – Viešbučio “Alicante” konferencijų salė (Padekaniškių g. 8, Vilnius).

Tema - „Kūribiškumas, inovacijos, sunkmetis – ar versle gali būti geriau?“

Inovacijos, kaip sąvokos, apibūdinimų yra įvairių, tačiau juos visus, paprastai, sieja vienas bendras bruožas: inovacija yra procesas, kurio metu panaudojant žinias siekiama kažką sena pakeisti nauju, efektyvesniu, geresniu, naudingesniu ir pan. Bet kokios inovacijos pradas – naujos žinios. O žinios „gimsta” tik žmonėms, jų galvose. Žinios – protinio ir kūrybinio darbo rezultatas. Be to, naujos žinios kuriamos naudojant turimas žinias. Naujų žinių naudojimas – natūraliai rizikingas. O sunkmetis – tai tik ta pati rizika.

Plačiąja prasme, verslas – savarankiška bei asmenine rizika paremta veikla, kurios tikslas – gauti pelną, panaudojant savo sugebėjimus, žinias, laiką bei kitus išorinius išteklius. O kaip vadinti procesą kai iš naujų žinių gaunamas pelnas? Kas gali sumažinti riziką? Apie tai, ir daugiau, diskusijoje:

• Inovacijos: samprata ir stereotipai

• Kūrybiškumas ir inovacijos

• Parama inovacijoms

Pranešėjas

Doc. dr. Artūras Jakubavičius - inžinierius, inovacijų vadybos konsultantas, Lietuvos inovacijų centro projektų vadovas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentas.

Turi daugiau kaip 14 metų patirtį mokslinio tyrimo/ taikomosios veiklos ir inovacijų ir inovacijų paramos paslaugų projektų įgyvendinimo srityje, 12 metų konsultacinio darbo patirtį inovacijų vadybos metodų diegimo ir inovacinių procesų tobulinimo srityje, paskelbęs virš 40 publikacijų inovacijų vadybos tematika, konsultavęs virš 500 verslo subjektų inovacinių projektų formavimo ir įgyvendinimo tematika.

Dalyvavimo sąlygos.

Registracija: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai arba 8-676-11433

Tema - Viešo kalbėjimo gebėjimų poreikis šiuolaikinėje visuomenėje.

Laikas - 2010.03.16, 15.00 – 19.00

Vieta – Viešbutis “Alicante” (Padekaniškių g. 8, Vilnius).

Personalo Vadovų Klubo susitikimas.

Tema - „Krikščionių bažnyčiai kaip organizacijai – 2000 metų: ko galėtų pasimokyti pasaulietinės organizacijos“

Laikas - 2009.12.15, 13.00 – 17.00

Vieta – Vilniaus ortodoksų (stačiatikių) Šv.Dvasios vienuolynas (Aušros vartų g.10)

Tema:

„Krikščionių bažnyčiai kaip organizacijai – 2000 metų: ko galėtų pasimokyti pasaulietinės organizacijos“.

Krikščionių bažnyčia kaip organizacija. Nekintanti esmė  ir kintančios bažnyčios formos. Hierarchija. Pasauliečiai ir bažnyčios darbuotojai. Tarpusavio santykiai: vadovavimas (kylantis iš Dievo ir paremtas meile), paklusnumas, autoritetas, atsakomybė (visi vienoje bažnyčioje ir einame vienu keliu – vienas tikslas, apsprendžiantis kiekvieno veiką). Žmogaus teisės ir pareigos – jų pritaikymas bažnytinėje organizacijoje. Bažnyčios vidaus tvarka, tradicijos ir pasaulietinė valdžia (problemų sprendimas savo tarpe, kreipimosi į pasaulietines institucijas tvarka – vienybės laidas). Asmeniniai dvasininkų ir darbuotojų pasauliečių santykiai – paremti ne tik bendra etika, bet bažnyčios dvasinėmis dovanomis.

Pranešėjas:

Kun. Vitalijus Mockus. Baigė Minsko dvasinę seminariją ir Sankt-Peterburgo dvasinę akademiją. Dirba Vilniaus Šv.Dvasios vienuolyne ir šv. Paraskevos parapijoje. 1996-2004 dirbo Lietuvos ortodoksų (stačiatikių) arkivyskupijos kancleriu (administracinės pareigos – vyskupo padėjėjas administruojant vyskupiją ir kanceliarijos vadovas).

Diskutuosime (kalbėsimės) tokiomis temomis:

- kokie esminiai panašumai ir skirtumai tarp bažnyčios kaip organizacijos ir verslo įmonių;

- bažnyčios kaip organizacijos ilgaamžiškumo paslaptis – ko galėtume pasimokyti;

- kaip bažnyčia prisitaiko prie besikeičiančio pasaulio;

- kuo ypatinga bažnyčios organizacinė kultūra;

- kaip bažnyčia sprendžia savo darbuotojų motyvacijos ir skatinimo klausimus;

- kokius bažnyčios ir tikinčiųjų bendravimo principus galėtų perimti įmonės santykiuose su savo klientais.

Dalyvavimo sąlygos.

Registracija: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai arba 8-676-11433

Personalo Vadovų Klubo susitikimas.

Я вижу, о чем вы думаете

Наварро Джо

Джо Наварро, бывший агент ФБР и эксперт в области невербального общения, учит моментально «сканировать» собеседника, расшифровывать едва заметные сигналы в его поведении, распознавать завуалированные эмоции и сразу же подмечать малейшие подвохи и признаки лжи.

Nuoroda

Джо Наварро, бывший агент ФБР и эксперт в области невербального общения, учит моментально «сканировать» собеседника, расшифровывать едва заметные сигналы в его поведении, распознавать завуалированные эмоции и сразу же подмечать малейшие подвохи и признаки лжи.

Mokymai darbuotojams.

Eglė Masalskienė

Daugelis, prisimindami mokykloje praleistus metus, tikriausiai prisimenate ir tas puikias mokyklines ekskursijas, kai kažkur važiuodavote (svarbiausia – važiuodavote!) autobuse dainuodami (visi ir garsiai), dalindavotės sumuštiniais, kurie kartais skraidydavo, ir, nors ne visada girdėdavosi gidės (mokytojos) balsas, bet visada parsiveždavote stiprių įspūdžių. Iš įspūdžių mokomės. Truputį kitaip negu klasėje, bet – taip pat neabejotinai reikalingų dalykų.

Tikriausiai prisimenate ir tai, jog nedalyvavusieji išvykoje, ypač jei tokių atsirasdavo vos vienas kitas, kitą dieną neretai jausdavosi tarsi „iškritę iš konteksto“ (praleidus pamokas to paprastai nebūdavo). Na, o jei dar koks įvykis ar netikėta situacija stipresnėmis emocijomis nuspalvindavo kelionę, ji tapdavo nuotykiu. Bendrai patirtas nuotykis, kaip ir bendra paslaptis, turi kažką tokio... dėl ko būdavo verta važiuoti į klasės ekskursijas.

Neseniai viena personalo vadovė pasakojo apie įmonės renginį. Tiesa, tai buvo ne mokymai. „Tik“ komandos formavimo renginys – išvyka. Po to ji klausinėjo darbuotojų, kas jiems labiausiai patiko. Atspėkite, kas? Pasirodo, smagiausia buvo važiuoti autobusu! Savaime aišku, visiems kartu. Ir – būtent atgal. Nusprendėme, kad tai geras ženklas – vadinasi, komandos formavimui skirtas renginys savo darbą padarė...

Kartais „oficialusis“ tokių renginių tikslas ar tema – daugumai jau iš anksto tai būna aišku – neįdomūs, nereikalingi ar tiesiog įkyrėję. Arba – bent jau ne tokie patrauklūs, kad savo noru ir dar su šypsena aukotum jiems brangų

laiką. O jeigu dar savaitgalį... Vis tik, jei tie renginiai (mokymai) dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra būtini, galima pakilesnę nuotaiką sukurti juos organizuojant drauge su išvyka, vaišėmis , koncertu ar pan.. Rezultatai gali pranokti lūkesčius.   Keletas pažįstamų mokytojų yra pasakoję apie vadinamuosius išvažiuojamuosius pedagogų tarybos posėdžius. Ką gi – pasirodo, „ant ratų“, gerai nusiteikus, tie klausimai, kurie, sprendžiant mokykloje, strigo ar kėlė nesantaiką, tokios išvykos metu išsisprendė ne tik lengviau, bet ir kūrybiškai – rasti sprendimai buvo nestandartiniai, kaip ir pats posėdis. Liaudiškai sakant, posėdžiaujant kelionėje vienu šūviu du zuikius galima nušauti. O gal net ir daugiau, nes ir sprendimai rasti, ir visiems smagu, ir kolektyvas labiau susitelkia.

Nauja aplinka – naujos ir mintys

Kai kas čia gali prisiminti kitą patarlę: „Namie ir sienos padeda“. Kam vežti žmones kažkur – juk tai kainuoja! – jei pasirinksime kokybiškus mokymus (gera programa, įdomus lektorius, patikima metodika), neturėtų reikėti jokių papildomų investicijų. Kad namie ir sienos padeda, tikrai sutinkame. Tik – kam ir ką padeda atilikti? Įprastoje aplinkoje lengviau laikytis įprasto mąstymo būdo, nenukrypti į šoną net ir tada, kai puolama ar įtikinėjama. „Sienos“ padeda, kai reikia gintis ar sutelkti visas jau turimas jėgas (žinias, įgūdžius) kažkokiam darbui atlikti. Tačiau, padaryti ne geriausiai kaip jau galime ir mokame, o kitaip, naujai – įprasta aplinka ne tiek padeda, kiek, atvirkščiai, trukdo, tarsi uždarydama įprasto mąstymo rėmuose.

Mokymai dažnai būna susiję ne tik su naujų žinių ir įgūdžių įsisavinimu, bet ir siekiant formuoti naują požiūrį ar bent jau tarsi iš šalies pažvelgti į senąjį. Štai tokiam žvilgsniui nauja aplinka, ypač „atidarantys“ perspektyvą vaizdai, kurie sukelia erdvės ir laisvės pojūtį, gali labai padėti. Prisiminkit tas akimirkas, kai stovėjote ant kalno ir matėte toli toli, kai prieš akis atsivėrė ežero platybė, kai iš penkiolikto aukšto žvelgėte į senamiesčio stogus... Tokiomis akimirkomis pajuntame, kad yra daug galimybių, kad atsiveria ateitis, kad viskas yra įmanoma.

Pabėgimas nuo kasdienybės

Nauja aplinka palankesnė ne vien naujo filosofiško požiūrio atsiradimui. Ant žemės greit „nusodina“ labai paprasti ir kasdieniški rūpesčiai – kur ir ką reiks valgyti, kiek tam sugaišti laiko ir ar bus toje valgymo įstaigoje eilė. Ką jau ten skrajoti padangėm naujų požiūrių beieškant, rutina kaipmat „išblaivo“. O jei dar mokymai vyksta įmonės patalpose, jei skambučiai girdisi ir čia (arba juos atneša paslaugūs darbo vietose likę kolegos), jei iki darbo stalo tik trys metrai, ir per pertraukėlę vietoj „smegenų išvalymo“ reikia nubėgti ir suvesti keletą reikalingiausių duomenų, o vidury bet kurios diskusijos administratorė gali praverti duris ir pasakyti: „Labai svarbus klausimas... minutėlei...“.

Iš savo patirties prisimename ne vieną pavyzdį iš mokymų įmonėms ne savo aplinkoje, o dažniausiai už miesto, arčiau gamtos. Neretai seminaras būdavo tik visos išvykos pradžia, nes diskusijos tęsdavosi ir daugiau atsipalaidavimui skirtoje vakaro dalyje. Konsultantams jau nedalyvaujant, tik padarius pradžią problemų sprendimui, tos vakaros diskusijos gali būti labai vertingos. Štai, vienoje įmonėje, pagrindinių vadovų komandoje atsirado „nesusikalbėjimo“ požymių. Nors tai nebuvo atviras konfliktas, darbo efektyvumui ir normaliai komunikacijai įmonėje jis trukdė. Seminare kalbėjome apie psichologinius dalykus, komandos mikroklimatą, asmenybinius šių konkrečių žmonių skirtumus. Vėliau palikome juo vienus ramiam vakarui pasirinktoje sodyboje. Kai po kurio laiko susitikę aptarėme rezultatus, paaiškėjo, kad seminare pradėtos diskusijos tęsėsi net ir grįžtant į miestą (visi važiavo vienu mikroautobusu), o svarbiausia, pašiltėjo tarpusavio santykiai, atsirado daugiau tolerancijos ir pastangų suprasti kitą.

Vakaro ar pusdienio programa, skirta pramogai, jau pati savaime gali tapti pamoka. Ar galimybe pažinti save ir kolegas. Kas ką galime, kas kaip stengiamės atrodyti ir kaip atrodome – ne tik su dalykiniais kostiumais kasdien biure... Tokia pramogų programa kartais specialiai suplanuojama ir įtraukiama į mokymus. Net jei tai ir nevadinama mokymais. Įvairios užduotys, kurias atliekant reikia lipti, kelti, bristi, klampoti, kuriose svarbiausia ne rungtyniauti tarpusavyje kovojant kiekvienam už save, o sulaukti bendrakeleivių ir kolegų pagalbos (nes vienas neišsikapanosi) bei padėti, kai matai, kad bendradarbis nejuda iš vietos, paprastai kaip tik yra orientuotos į gebėjimo bendradarbiauti ugdymą.

Mokomės būti komanda…

Išvykose kur kas dažniau nei paprastomis dienomis nutinka tokie dalykai, kurių neįmanoma suplanuoti, ir kurie mums duoda dar svarbesnes pamokas nei numatyti mokymai. Tai gali būti, kad ir staiga pasikeitusios oro sąlygos. Pavyzdžiui, prisimenu vienus komandos formavimui skirtus dviejų dienų mokymus, kurių pradžia, tarkime, 9.00 val., kaimo turizmo sodyboje kone 100 km už miesto. Žiema, naktį pašalo iki -30. O atvykimas numatytas nuosavu transportu... Jei kas važinėja „dyzeliukais“ – čia jau jų asmeninė problema. Kaip palaikymą visas kolektyvas išgirsta tik skambučius: „Žiūrėkit, kad nevėluotumėt, nes!..“. Kaip pavyko mokymai? Na... Vadovybė atvyko tikrai laiku. Atskirais automobiliais. Gerais, naujais ir... tuščiais. Beje, pietaujant jie sėdėjo prie atskiro stalo. Kaip ir dera. Suplanuotų mokymų ataskaitoje, prie eilutės „Komandos formavimo mokymai“ buvo padėtas pliusas. Nežinau, apie ką galvojo darbuotojai važiuodami namo. Tiesa, prieš tai jie dar gavo vakaro programą (dalyvavimas joje taip pat būtinas, nes ryte seminaras buvo tęsiamas) ir pusryčius. Manau tik, kad tikrai buvo tokių, kuriems kilo mintis: „Kam viso to? Geriau būtų prie atlyginimo nors pusę tos sumos pridėję, pavakarieniaučiau su šeima, o seminaras galėjo vykti ir mūsų konferencijų salėje, jei jau apskritai jo reikėjo...“.

„Geriau būtų prie atlyginimo pridėję“ – tai tas komentaras, kurio bene labiausiai nelaukia personalo vadovas ar kitas už mokymus įmonėje atsakingas žmogus. Juk tiek pastangų įdedi organizuodamas, nori, kad tik daugumai patiktų. Natūralu, kad renginio organizatorius jaučiasi kaip „šlapiu skuduru gavęs“, ir ilgam laikui pasižada daugiau jokių „išvažiuojamųjų mokymų“ nerengti, nes jie nepasiteisina.

Tokio atgarsio pasklidimas, ypač, jei jis būna išgirstas – gal ir ne blogiausia išeitis. Kur kas prasčiau, jei organizatoriai mano, kad įteikė brangią dovaną kolektyvui, už kurią šis turėtų būti dėkingas, nes juk už savo pinigus tokių vaišių ir kitų pramogų nepirktų, nes... neįpirktų. Yra tekę kalbėtis su nemažos įmonės, kurios vadovai mėgsta įspūdingus renginius, darbuotoja. Nors šnekėjomės ne apie mokymus, o apie Kalėdų šventę, esmė išlieka ta pati – jei vidutiniai atlyginimai įmonėje yra labai nedideli, ir niekas net nekalba apie galimą jų kėlimą, o renginiams (mokymams su išvykomis) skiriama palyginti daug pinigų, darbuotojams susidaro įspūdis, kad tai daroma ne dėl jų gerovės ir interesų, o dėl to, kad norima pasirodyti prieš žiniasklaidą, prieš savo kolegas – kitus vadovus, gal net prieš pačius darbuotojus. Tokio „pasirodymo“ rezultatas – vadovų atitolimo nuo darbuotojų didinimas ir vos ne specialus paryškinimas. Dar daugiau – kartais darbuotojai net ima manyti, kad kaip tik dėl tokio vadovų pomėgio išlaidauti jie ir negauna normalių atlyginimų, nes juk ... nemokamų pietų nebūna...

Kitas „smūgis šlapiu skuduru“ vadovams gali būti pačios išvykos ar jos pramoginės dalies po mokymų ignoravimas. Vėlgi atvejis: seminaras buvo rengiamas miesto pakraštyje esančiame pramogų centre, po seminaro numatyta vakaro dalis su pirtimi, baseinu, užkandžiais, taigi, pasibuvimas drauge galėjo tęstis iki 22.00 ar 23.00 vakaro. Bet pasibaigus seminarui vienas po kito darbuotojai sėdo į savo automobilius ir... baseine liko tik organizatorius su keletu artimiausių žmonių. Iš tiesų – su tais, su kuriais jis tarėsi dėl seminaro ir jo „pratęsimo“ organizavimo. Taip pat dar du ar trys šeimų neturintys darbuotojai. Pasirodo, problema – ne „slapti povandeniniai akmenys“, o visai paprastas buitinis dalykas: kolektyvas jaunas, dauguma turi mažų vaikų, o vaikų darželiai dirba iki 18.00, auklės taip pat. Žmonės pasvėrė visus „už“ ir „prieš“ ir dauguma nusprendė, kad paprasčiau ir ramiau bus grįžti namo įprastu laiku. Ypač kad ir galimybė yra – juk vos keli kilometrai. Nesinori vyrui ar žmonai sakyti, kad... galėčiau, bet negrįšiu.

nevyktinai kur geriau - vietoje ar  kuo toliau?

Tai vis tik pasiteisina mokymai išvykstant ar ne? Jei organizuosite Jūs, tai priklausys nuo Jūsų, ir nuo Jūsų įmonės situacijos. Pavyzdžiui, jeigu „poseminarinę“ programą prilygintume dovanai:

• Ar pasiteisina, kai kam nors padovanojame labai brangią dovaną?

Kartais, bet ne visada.

• Ar pasiteisina, kai kam nors padovanojame labai nebrangią dovanėlę?

Irgi kartais.

• Ar pasiteisina, kai prieš kam nors ką dovanodami pagalvojame apie tą žmogų?

Praktiškai beveik visada.

Pirmiausiai galvokite ne apie renginį, o apie žmones, kuriems tas renginys skirtas. Taip savo darbuotojus mokysite to, ko jiems tikrai reikia, be to, tai bus puikus žingsnis (žengtas paties organizatoriaus) komandos formavimo keliu.

Na, ir labai norisi palinkėti, kad toks mokymų planavimas padėtų kurti ir savas organizacijos tradicijas. Pavyzdžiui, kad ir tokias: kiekvienąkart, kai darome mūsų skyriaus mokymus, artimiausią šeštadienį susikrauname sumuštinius ir arbatos termosus, ir „pėsčiuojame“ miško takeliu į „aptarimų laukymę“ sudėlioti paskutinių taškų...

Mokymų organizatoriaus atmintinė

* ne pats išvykimo faktas lemia renginio sėkmę, o pasiruošimas jam;

* organizuojantis asmuo prieš apsispręsdamas, kokią formą pasirinkti mokymams, turi šį tą nuveikti:

- išsiaiškinti darbuotojų lūkesčius;

- tiksliai apsibrėžti vadovų lūkečius bei tikslus.

* nesvarbu, ar bus priimtas sprendimas mokymus daryti įmonės teritorijoje, ar mieste, ar už miesto ribų, reikia būtinai apgalvoti ir visas su tuo susijusias „smulkmenas“:

- pradžios ir pabaigos laiką, nuvykimą ir parvykimą (kas, su kuo, kokiu transportu...);

- pertraukų laiką, galimybę pavalgyti, taip pat patiekalus;

- programą po mokymų (net jei ir numatyta „laisva“ programa vaišinantis);

- kada kitą dieną (jei tai darbo diena) reikia ateiti į darbą;

- kas pavaduos nesančius darbo vietoje darbuotojus (atsakinės į telefono skambučius);

- ir kitus , galbūt specifinius Jūsų įmonei ir tai žmonių grupei dalykus.

Daugelis, prisimindami mokykloje praleistus metus, tikriausiai prisimenate ir tas puikias mokyklines ekskursijas, kai kažkur važiuodavote (svarbiausia – važiuodavote!) autobuse dainuodami (visi ir garsiai), dalindavotės sumuštiniais, kurie kartais skraidydavo, ir, nors ne visada girdėdavosi gidės (mokytojos) balsas, bet visada parsiveždavote stiprių įspūdžių. Iš įspūdžių mokomės. Truputį kitaip negu klasėje, bet – taip pat neabejotinai reikalingų dalykų.

Гении и аутсайдеры. Почему одним все, а другим ничего?,

Гладуэлл Малкольм

Жизнь несправедлива. Деньги, власть, слава и успех распределяются среди людей крайне неравномерно. Но почему одним все, а другим ничего? Правильно ли сводить причины успеха только лишь к личным качествам, дарованным природой?

Малкольм Гладуэлл первый, кто обнаружил скрытые законы за тем, что всегда казалось исключительно волей случая. Эти законы объясняют, почему выдающиеся хоккеисты рождаются, как правило, в январе и практически никогда в октябре; почему азиатским школьникам математика дается легче, чем другим; почему, чтобы стать престижным нью-йоркским адвокатом, нужно быть евреем.

Книга показывает, что есть общего у Билла Гейтса, «Битлз» и Моцарта и почему им удалось переплюнуть сверстников. «Гении и аутсайдеры» - не пособие «как стать успешным». Это увлекательное путешествие в мир законов жизни, которые вы можете использовать себе на пользу.

Nuoroda

Жизнь несправедлива. Деньги, власть, слава и успех распределяются среди людей крайне неравномерно. Но почему одним все, а другим ничего? Правильно ли сводить причины успеха только лишь к личным качествам, дарованным природой?

Ką tai reiškia - „Motyvuotas“ ?

Eglė Masalskienė

Dirbu - sėdžiu įbedusi žvilgsnį į kompiuterio ekraną ir maigau klaviatūrą. Vienas dokumentas, antras, trečias... Jų čia visa šūsnis. Abejingai dėbteliu į tą krūvą, ir dirbu toliau -  neskubėdama, lėtai, netgi vangokai. Kitaip „nesigauna“: ketvirta valanda po pietų, pats tas laikas, kai viskas sulėtėja. Žinau, kad tokiu tempu besitvarkydama sugaišiu dar mažiausiai penkias valandas. Taip pat žinau, kad vienaip ar kitaip tą darbą reikia padaryti šiandien – ryt ryte turiu išsiųsti klientui. Na ir kas, manau, bene pirmas vakaras, praleistas taip. Nieko džiuginančio, bet ir jokios tragedijos. Tiesiog tingiai dirbu toliau. O kur skubėti? Jokio skirtumo – ar padarysiu iki devynių, ar iki dešimtos. Bet kokiu atveju – padarysiu.

Pažįstamas jausmas? Nuoširdžiai žaviuosi ir sveikinu, jei ne. Nesmagu? Man taip pat atrodo, kad čia kažko labai trūksta.

Taigi, dirbu ramiai sau toliau, ir – skambutis. Netikėtas, bet labai lauktas. Tiksliau - visada laukiamas. Nes tai seniai nematyta bendraminčių kompanija vėl renkasi į krūvą, ir kaip tik – šįvakar. Septintą. Vėluoti negalima, programa jau numatyta. Manot, mintyse jau ėmiau siusti ir keiksnoti savo nelemtą dalią? Nieko panašaus. Gal taip ir būtų buvę, jei šis susitikimas nebūtų buvęs toks svarbus. Bet šiuo atveju  tuojau pat pasakiau: „Taip, aš ateisiu. Nevėluosiu. Iki.“ Ir jau dėdama telefoną ant stalo žinojau, kad visus reikiamus darbus padarysiu iki išeinant. Kaip? Laisvai! Nėra nieko neįmanoma! Kai nori. Ir kai yra dėl ko norėti.

Popiečio apsnūdimas išgaravo kaipmat, nereikėjo nei kavos. Mintys tapo aiškios, tvarkingai surikiuotos. Tempas padvigubėjo, net, sakyčiau, patrigubėjo. Klaidų tikimybė? Jokios: karts nuo karto peržvelgdavau, ką padariau – geriau nebūna. Kūrybiškumas? Manot, tempas jį užmuša? Tik ne šiuo atveju! Juk vakare susitiksiu su įdomiais žmonėmis. Aš ir pati jaučiuos tokia atsipalaidavus, geros mintys generuojasi tarsi pačios, be jokių pastangų ir „ką gi čia dar sugalvojus“ kankinimosi. Šešios valandos – jau beveik baigiu. Bet dar turiu truputį laiko. Ir vieną kitą idėją. Tai nebūtina. Bet jei padaryčiau – būtų super! Vieną papildomą sumanymą padarau. Pusė septynių. Lieku savim baisiai patenkinta. Kitą sumanymą palieku tik „apmestą“ – bus ką veikt ryt ryte, vietoj mankštos. Viskas! Išlekiu.

Kam pažįstama pirmoji situacijos dalis, tas, manau, supras ir antrąją.

Susitikdami su įvairaus lygio vadovais – seminaruose, klubuose, kituose renginiuose – dažnai kalbame apie darbuotojų motyvacijos ir skatinimo dalykus. Jie rūpi kone visiems. Ir nesvarbu, ar tai vadinama motyvacija, ar – lietuviškiau – skatinimu, paprastai galvoje turima tas pats: ką dar mes, vadovai, galėtume padaryti, kad darbuotojai efektyviau (daugiau, geriau) dirbtų. Vieni akcentuoja pinigines skatinimo priemones, kiti – palankią aplinką, dar kiti – individualų priėjimą ir t.t. ir t.t. Panašumas toks, kad visi jie labai stengiasi – tam, kad darbuotojai stengtųsi.

Ilgam įsiminiau vieno vadovo gana griežtą ir tiesmukišką pasakymą – darbuotojų iš viso nereikia motyvuoti: jie turi būti motyvuoti patys savaime, o protingas vadovas tik tokius ir laiko.

Tąkart niekaip negalėjau jam pritarti. Bet minties nepamiršau. Matyt, ji ilgai kažkur sukosi, kol galiausiai vėl išlindo. Kaip tik tada, kai taip su azartu, vos ne vienu įkvėpimu po „stebuklingojo“ skambučio sugebėjau padaryti tiek, kiek nė nemaniau galinti. „Ot čia ir yra tas atvejis, - pamaniau, - kai savo galią pademonstravo tikroji, vidinė motyvacija“.

Juk skatinimo sistema, kaip mes ją dažniausiai įsivaizduojame, puikiai veikė ir taip – už laiku atliktą darbą klientas mokėjo sutartus pinigus, ir sutarta suma buvo man priimtina. Aš žinojau, kad padarysiu viską laiku ir pakankamai tvarkingai, tik pats darbo efektyvumas nebuvo labai jau „super“. Kitaip sakant, negalėdama įveikti tingulio, sukausi lėtai, taip atimdama iš savęs vakaro laiką. O jei vis tik būčiau „per jėgą“ ar gėdindama privertusi save greičiau suktis, vidinio konflikto ko gero būčiau neišvengusi. Net pažadas sau, pvz., pažiūrėti filmą, tikriausiai nesuveiktų. O kam – galiu juk ir kitą kartą.

Šiuo atveju filmas, pinigai, vakaro laikas sau, net savęs kalbinimas ar varymas „per jėgą“ – visa tai kaip ir būtų tarsi skatinimas. Bendraminčių skambutis pataikė kaip tik į „dešimtuką“, kuris ir buvo tas paslaptingas mygtukas, kurį paspaudus lyg gelbėjimo parašiutas išsiskleidė motyvacija.

Dabar, kai galvoju apie skatinimą ir motyvaciją, nors kalbininkai gal sakytų, kad tai viena ir tas pat, negaliu atsikratyti tokio vaizdo: dviejų metų mažylį mama įkalbinėja prieiti prie „tetos“ ir pasiimti siūlomą žaislą. „Na, eik, gi, teta gera... pažiūrėk, koks gražus žaisliukas... tu gi drąsus... nubėk, aš po to tau dar ir saldainį duosiu... negražu, nesiožiuok...“ Taip kalbėdama ji net po truputį stumia vaiką į priekį, galiausiai paima už rankos ir bando eiti bent jau kartu. Mama labai stengiasi. Tai – skatinimas.

Ką daro „motyvuotas“ vaikas? Pirmiausiai, jis negali atitraukti akių nuo žaislo. Jam jo reikia, labai labai. Bet jis nebūtinai puola link nepažįstamos „tetos“ tuojau pat. Jei pagal savo būdą yra lėtesnis, tiesiog stovi ir žiūri, kol jo pasiryžimas auga. Jei taip išauklėtas, galbūt pasako: „mamyte, ąš jo labai noriu, aš paimsiu, gerai?“. Ir nueina, ne taip svarbu, drąsiai ar atsargiai. Svarbu – labai savim patenkintas sugrįžta. Ir net jei mama bandytų atkalbėti, vargu, ar jis taip jau ir nusiramintų. Tai – vidinė motyvacija. Jėga galinga. Bet vien skatinimu iki jos neprisikasi – jai reikia tiesiog leisti užaugti. Jeigu ji yra jau „sudygusi“. Jeigu nėra – skatinimas šiek tiek veikia, po truputį, bet iš esmės toks žmogus tiesiog plaukia pasroviui, vangiai ir nuobodžiai, nepasiekdamas ypatingų rezultatų ir niekuo nežavėdamas savo darbdavių. Savas verslas? Be vidinės motyvacijos – nė iš vietos.

Taigi, tąkart bevažiuodama į aną susitikimą, vis galvojau – va, tas jausmas, kuris manęs neapleido tas trejetą valandų, ir kuris tarsi varikliukas palaikė energingumą, entuziazmą, kūrybiškumą, dėmesingumą ir pan. – kaip tik tas jausmas man ir yra reikalingas, jis yra ta stebuklinga jėga – vidinė motyvacija. Visa paslaptis - kaip išmokti ją pažadinti savyje visuomet, kai tik užsigeidžiu?

Geriausias būdas – nusprendžiu – yra praktika. Todėl nesigilinu į visokias teorijas, o tiesiog dairausi ir stebiu – kas ir kaip tą daro.

Pirmiausiai kažkodėl prisimenu peliuką Mikį ir jo arklį (gaila, vardas iš galvos visai išgaravo). Gal ir jūs žinote tą istoriją? Mikis nusprendė dalyvauti jojimo varžybose, užsirašė, o grįžęs namo aptiko, kad per tą laiką, kol jis buvo išvykęs jo greitasis arkliukas įsisuko į kluoną ir suėdė tiek jo taip mėgiamų avižų, kad pasidarė panašesnis į apvalainą karvę nei į lenktyninį žirgą. Žodžiu, per kelias dienas arkliui reikėjo daug treniruotis ir numesti svorio. Mikis kalbino jį gražiuoju, tarėsi, žadėjo visokius skanėstus (po varžybų) – arkliukas norėjo, stengėsi, bet jam buvo labai sunku bėgti, ir jis po kelių ratų jau nebetekdavo jėgų. Tada Mikis supyko ir ėmė bartis ir gėdinti draugužį. Susigėsti tai jis susigėdo, bet tuomet nebėgo iš viso. Galiausiai Mikiui į galvą šovė geniali mintis! Jis susitarė su Sargiu (neprisimenu ir tikrojo šunelio vardo), kad šis jam pagelbės: pririšo prie uodegos kuokštą šieno, o gal avižų, ir nurodė bėginėti priešais arklio nosį. Arkliukas jau nė nemanė treniruotis, jis tik norėjo pasiekti kuokštelį šieno, na, gal širdagraužiui nuraminti, kad viskas taip nevykusiai susiklostė. Taigi, jis tik ištiesė kaklą, jau jau griebs, o vikrus šunelis – ir vėl per metrą į priekį... Taip arkliukas nė nepajuto, kaip visą ratą aplink ganyklą apibėgo. Ir bėgti buvo lengva! Šieno kvapas – puikus ir nekenksmingas „dopingas“. Bet dabar atsirado kita bėda – arklys galėjo treniruotis tik su Sargiuku, o Sargiui tai greitai ėmė nusibosti, tuomet jis bėgdavo lėtai, ir žaidimas nebetekdavo prasmės. Mikis turėjo dar geriau pasukti galvą, kol sugalvojo prie meškerės galo prikabinti kaulą, tą meškerę jis laikydavo sėdėdamas ant arklio, kaulas kvepėdavo šuneliui, jis bėgdavo paskui jį, o prie šunelio uodegos pririštas šienas kvepėdavo arkliukui, taigi, jis irgi bėgdavo. Visi suprato, kad tai – žaidimas. Betgi žaisti buvo smagu! Kur kas smagiau nei nuobodžiai treniruotis. Jei gerai prisimenu, tai net varžybų metu, jau artėjant prie finišo, kai atsirado lyg ir nenugalimas konkurentas, lyg iš niekur atsiradęs šunelis išgelbėjo situaciją ir padėjo Mikiui su savo ristūnu (po varžybų jis taip ir atrodė!) laimėti.

Išvada? Motyvaciją žadina tai, ką labai mėgsti, ko labai nori, pvz., kvapnus šienas + žaismingas pateikimas ir pats žaidimas. Žinoma, jei nors truputį mėgsti žaisti. Tiesą sakant, visi mėgstame ką nors žaisti.

Ta Mikio istorija „užvedė“ dar ant vienos minties: kol arkliukas stengėsi bėgioti, kad numestų svorio (t.y., bėgo nuo nemalonaus savęs kaip storulio vaizdelio), jam tai buvo sunkus darbas. Prasmingas, bet vis tik darbas. Tokiam darbui reikia daug jėgų ir valios. Kai tik pakeitus treniruočių taktiką arkliukas ėmė bėgti link norimo skanėsto, situacija iškart pasikeitė. Taigi, kaip geriau – „Nuo“ ar „Į“ ?

Tas pats, beje, kartojasi ir žmonių gyvenime, taip pat ir darbe, žinoma. Jei tik imame ko vengti, bėgame nuo ko, bijome, tai kurį laiką gal bėgame ir greitai (nes ta grėsmė labai labai baisi), bet emocinė būsena paprastai būna nekokia. Ilgainiui galime turėti problemų dėl nuolatinių stresinių būsenų. Kūrybiškumui per didelė įtampa, sumišusi dar su baime, geros įtakos taip pat nedaro. O entuziazmas? Na, tik pamėginkit įsivaizduoti žmogų, kuris rudens gripams prasidėjus laikosi strategijos „kad tik nepasigaučiau viruso“, t.y., jis bėga (slepiasi) nuo baisaus ir nemalonaus gripo. Kaip? Nevaikšto į renginius, kur daug žmonių, stengiasi nesušalti lauke ir neperkaisti patalpoje, nuolat skaito informaciją laikraščiuose, kas kur ir ar sunkiai serga... O ar galima čia kaip nors pritaikyti kitą strategiją - judėti link ko nors? Tie, kas pirmiausiai įsivaizduoja save sveiką, o ne sergantį, ir stengiasi sveikatą stiprinti bei palaikyti, o ne ligos išvengti – jie kaip tik tai ir daro. Sveikatą (ir atsparumą) stiprina mankšta grynam ore, grūdinimosi procedūromis, sveika mityba, vitaminais ir t.t.. Taigi, kurie iš jų jums atrodo entuziastingesni?

Tikslus ir aiškus supratimas bei įsivaizdavimas, ko noriu, ir ėjimas kaip tik link to, paprastai padeda augti ir stiprėti vidinei motyvacijai. Kai tik ši ima slopti – pasvajojame apie tai, kas mums labai svarbu, ir jėgų vėl atsiranda. Kai kada svajonės, beje žmonėms būna reikalingos visai ne tam, kad jos būtų kada nors įgyvendintos, o tiesiog tam, kad jie turėtų kuo ‚pasimotyvuoti“ reikalui esant, palaikytų dvasią, taip sakant. Draugė neseniai pasakojo apie bičiulę, kuri nuolat kalbėdavo, kaip norėtų pakeliauti po Ispaniją. Ta bičiulė turėjo kažkokių sunkumų (ir tuo metu, žinoma, apie Ispaniją kalbėjo dar dažniau), kuriems susitvarkius vyras jai padovanojo kelionę po Ispaniją. Tai štai ta bičiulė esą guodėsi mano draugei, kad nebežino, kaip pasielgti – supranta, kad vyras gero norėjo, bet į Ispaniją tai ji nenori, nes   tai gi tik svajonė – apie ką gi ji po tos kelionės svajos, kai reiks „pasimotyvuoti“? Jei skaitėte „Alchemiką“, gal atkreipėte dėmesį ir į ne pagrindinio veikėjo – stiklo dirbinių pirklio – žodžius apie svajonę nukeliauti į Meką: „o kaip gi be tos svajonės gyvenčiau, tegu ji būna visam gyvenimui“, - kalbėjo pirklys.

Priešingas dalykas „noriu“ yra „reikia“. Reikia tai reikia – ir darome... Bet kaip? Be vidinės motyvacijos, žinoma. Kai reikia – darbą reikia daryti, kai noriu – jis pats darosi. Per didelis garbinimas „Reikia“ išsiurbia daug jėgų, atima gyvenimo džiaugsmą. „Noriu“ - kiek jėgų išsiurbia, antra tiek prideda. Sakom, atradę „savo“ sritį ir darantys tai, ką nori, žmonės daugiau ir pasiekia. Ne visada gaunasi, ne visada galima? Minimali, bet būtina „noriu“ rūšies veiklos dozė – na, bent 30 min. kiekvieną dieną, savaitgaliais ar sekmadieniais – tarkim, pusdienis, atostogų metu – gal savaitė.

Kartais labai naudinga stebėti ne tik kitus, bet ir save. Tam, kad pastebėtume kartais labai labai individualius savo vidinės motyvacijos palaikymo būdus.

Vasarą buvome su Vitoldu Nidoje. Pagalvojome, kad smagu kada nors būtų paplūdimiu nueiti iki Preilos (apie 10 km). O kaip grįžt - ėmėme kurti visokius planus, kaip ten nuvežti ir palikti dviračius ir pan... Keblu. Taigi, nėjome. Bet kitą dieną, kai išėjome į pajūrį pėsti, nusprendėme tiesiog šiek tiek pasivaikščioti, ir pasukome dešinėn - kaip tik link Preilos. Tada ėmiau kalbint Vitoldą: ot imam ir einam DABAR iki tos Preilos. Kaip grįšim, ar nebus per daug? Reikėjo pasiplanuot ir išeit anksčiau. Sumuštinių gerai būtų. O jei ims lyti? (kasdien lijo) Visi klausimai turėjo logiškus paaiškinimus (skėčiai kuprinėje, be pietų dar nieks nenumirė, netemsta pakankamai ilgai), išskyrus tą "kaip grįšim". Tada pagalvojau - koks skirtumas, kaip. Svarbiausia - tai kad NUEISIM. O jei jau nueisim, tai NEBUS KITOS IŠEITIES, ir kažkaip sugrįšim. Vėlai, anksti, šlapi, sukaitę, sušalę, pavargę, autobusu, autostopu, pėstute keliu, pėstute pajūriu, mišku - nu KOKS SKIRTUMAS...

Nuėjom, prisirinkom gintarų, grįžom iki pat kairiausio (taigi, esančio toliausiai) "savo" pliažo, su didžiausiu malonumu išsimaudėm ir galiausiai apsiavę batus parpėdavom namo. Kas esat tiek basas ėjęs smėliu, žinot tą malonų jausmą - tada juk kiti pėdos raumenukai dirba.

Pasidariau sau išvadą - dažnai svarbu tik pradėt, pagauti "fun" (ot davai - liaudiškai sakant), ir nesiimt planuot visko iki pabaigos. Nes jei planuosi - tai arba taip ir nepradėsi, arba neliks to , kas kvepia nuotykiu, taigi, ir viso "fun" varikliuko. O jei pradėsi, tai įvarysi save į kampą - nebus kur dėtis, ir kažkaip išsisuksi.

Beje, nelijo. Preilos pliaže ledų buvo . Ir tai buvo pati šilčiausia ir saulėčiausia diena. Jau neskaitant gintarų

Jei šitos trumpos kelionės pajūriu metu mane motyvavo pats procesas ir laisva improvizacija, tai kitus gali motyvuoti priešingas dalykas – gebėjimas pačiam pasidaryti planą, pasiruošti, ir tiksliai jo laikytis. Tokiam žmogui svarbiau ne procesas, o pasiekiami rezultatai. Einant nuo Nidos į Preilą, jam tikriausiai patiktų pasiruošti šiam žygiui, žinoti bent jau kiek kilometrų yra tas atstumas, taip pat einant apskaičiuoti, per kiek laiko nueita pirmyn, tada prognozuoti grįžimo atgal laiką, o motyvacijai senkant ją pastiprintų, pvz., lenktyniavimas pačiam su savimi – grįžti reikia pasistengti greičiau nei nueita pirmyn.

Išvada? Aš atradau, kas man padeda judėti , t.y. motyvuoja. Beje, tie patys dalykai, kaip dabar suprantu, veikia ir kitose veiklos srityse, ne tik pasivaikščiojimo pajūriu metu. Štai šiaip straipsnio niekada ir neparašyčiau. Net jei sutartume „kada nors“ arba „kai galėsiu". Žinodama tai, pažadu temą (svarbu – pradėti) ir datą, o tada – kai jau nebelieka kitos išeities – belieka apgalvoti, ką galiu parašyti ir ... parašyti. Gal tai ir prieštarauja patarlei „pirma pamatuok, po to nukirpk“, bet ...  o jeigu tai veikia? Naudokite viską, kas veikia jums. Jei stebėsite save, atrasite tai. O kitų metodai gali ir netikti. Tuomet pamėginę kartą-kitą tiesiog nukiškite juos į giliausią stalčių.

Dirbu - sėdžiu įbedusi žvilgsnį į kompiuterio ekraną ir maigau klaviatūrą. Vienas dokumentas, antras, trečias... Jų čia visa šūsnis. Abejingai dėbteliu į tą krūvą, ir dirbu toliau -  neskubėdama, lėtai, netgi vangokai. Kitaip „nesigauna“: ketvirta valanda po pietų, pats tas laikas, kai viskas sulėtėja. Žinau, kad tokiu tempu besitvarkydama sugaišiu dar mažiausiai penkias valandas.

Управляющий партнер консалтинговой компании, действующий консультант по стратегическому развитию бизнеса.

С 1989 года в качестве учредителя и директора занимался оптовой торговлей и производством спортивного оборудования. В 1992 году, сохранив долевое участие в действующих компаниях, начинает заниматься бизнес - консалтингом. В консалтинге выбрал направление «Business Development»: управление комплексным развитием организации.

Почерк и характер,

Соломевич В.И., Уласевич В.И.

Почерк так же уникален, как и личность человека. Увидеть взаимосвязь между почерком и личностью помогает графология - учение о почерке, исследование его с точки зрения отражающихся в нем психических состояний, характера и других индивидуальных особенностей пишущего.

Данная книга познакомит вас с основами этой науки. Изучив азы графологии, вы сможете составить более полное представление об интересующем вас человеке: выявить скрытые мотивы, подавленные желания, другие личностные особенности, спрогнозировать его поведение в различных ситуациях.

В книге также представлен графологический анализ почерков некоторых известных политиков, спортсменов и популярных артистов эстрады и кино - это В.Жириновский, В.Третьяк, А.Пугачева, М.Галкин, А.Бандерас, Р.Гир, Дж.Робертс, Б.Уиллис и др.

Nuoroda

Почерк так же уникален, как и личность человека. Увидеть взаимосвязь между почерком и личностью помогает графология - учение о почерке, исследование его с точки зрения отражающихся в нем психических состояний, характера и других индивидуальных особенностей пишущего.

Ką man kalba mano kūnas

Eglė Masalskienė

Kas tai yra kūno kalba, daugelis esame girdėję. Įvairiuose seminaruose bei kursuose, kuriuose mokoma bendravimo meno subtilybių, raginama atkreipti dėmesį ne tik į tai, ką kalba pašnekovas, bet ir į tai, ką jam bekalbant veikia jo kūnas – judesius, įvairius gestus, laikyseną, veido išraišką, akių judesius ir pan., taip pat ir į balso charakteristikas. Kam viso to gali prireikti? Nagi tam, kad galėtume geriau suprasti, kas iš tiesų vyksta žmonių, su kuriais tuo metu bendraujame, galvose – t.y., ką jie galvoja, ką jaučia, kokiais požiūriais vadovaujasi, ir ar tai, ką sako, yra tikrai tai, ką jie ir nori pasakyti. Kad mintys bei emocijos ir kūnas yra tarpusavyje susiję, tikriausiai abejonių nekyla – štai iš susitikimo su klientu grįžo kolega: iš jo nuleistų pečių, surauktos kaktos ir „nukabintos nosies“ suprantame, kad jam atrodo, jog susitikimas nepavyko ir jis jaučiasi prastai; o štai po pokalbio su vadovu į kabinetą tiesiog įskrenda bendradarbė, ji šypsosi ne tik lūpomis – visu veidu, ir net klausti nereikia, kokį atlikto darbo įvertinimą ji išgirdo, ir ar tas įvertinimas jai yra svarbus. Dar daugiau – bent jau šiais abiem minėtais atvejais būtent tai, ką kalbėjo kūnas, buvo nulemta vidinės žmogaus būsenos, t.y. jo minčių ir emocijų, kurias tos mintys jam sukėlė.

Bet – tikriausiai susimąstėt kada - jei kalba kito žmogaus kūnas, tai gal kalba ir mano paties? Ir tikrai taip, jis kalba. Jis kai ką pasako kitiems apie tai, kaip aš jaučiuosi. Ypatingai tada, kai esu atsipalaidavęs ir nekontroliuoju savęs. Jei tai žinau, ir jei labai stengsiuos, galiu išmokti kūną valdyti, ir tada jis pasakys aplinkai visai kitus dalykus nei esantys mano viduje – kitaip sakant, aš išmoksiu vaidinti. Bet net ir šiuo atveju tai, ką kalbės kūnas, bus nulemta mano vidinės būsenos – mano apsisprendimo, valios ir įsitikinimo, kad reikia atrodyti vienaip ar kitaip. Žodžiu, mano išorė priklauso nuo mano vidaus.

Ar mano išorė (kūnas) yra reikalingi tik aplinkiniams – kad jie galėtų geriau mane suprasti? Kvailas klausimas, juk, žinoma, ne, nes mano kūnas reikalingas pirmiausia man pačiam, juk aš jame gyvenu! Gerai, tuomet eikime toliau. Jei kūno kalbos stebėjimas gali suteikti vertingos informacijos tuomet, kai stebime kitą žmogų, tai gal ir savo paties kūno kalbos stebėjimas gali būti kažkaip naudingas? Kitiems jis „išduoda“, kas darosi mano viduje, bet man pačiam... Juk ir taip žinau, kas yra tame mano viduje – ir ką galvoju, ir kaip jaučiuosi, ir ko noriu, ir ... visa kita. Ne? Na, bent jau dalis skaitančių šioje vietoje tikriausiai kiek sudvejojo. Žinoti ir suprasti, kas dedasi kiekvieno iš mūsų viduje ne visada paprasta. Jau vien todėl, kad tą vidų sudaro ne vien lengviau pažįstama sąmonės sritis, bet ir daugiau ar mažiau pasislėpusi pasąmonė. O kuri iš šių dalių nulemia kūno kalbą? Greičiausiai, gali tą daryti abi. Juk ir sakome, pvz., „sąmoningai atsisėdau veidu į šviesą“ arba „kažkaip nesąmoningai tarsi patys susigniaužė kumščiai“ ir pan.. taigi, peršasi mintis, kad stebėdami savo kūną, galime gauti informacijos ne tik apie tai, ko norime ir ką galvojame sąmoningai, bet ir apie tai, kokiais pasąmonėje glūdinčiais įsitikinimais vadovaujamės, ir ko iš tikrųjų, net patys sau neprisipažindami, norime.

Tai daryti bus lengva, jei laikysimės požiūrio, kad žmogaus Aš, kurį sudaro jo kūnas, psichika ir siela, yra vientisas. Senosios kultūros dažniausiai tuo tikėjo be išlygų. Sustiprėjus medicinos, biologijos mokslams, tos žmogaus dalys buvo kaip ir atskirtos ir stebimos bei tyrinėjamos atskirai. Vėliau Z.Froidas savo genialia mintimi, kad tarp kūno ir psichikos gali būti ryšys, tarsi vėl iš naujo padarė pradžią vientiso požiūrio į žmogų formavimuisi. Tą mintį vystė kiti. Pvz., vienas jo mokinių K.Jungas pastebėjo, kad kūnas ir dvasia nuolat veikia vienas kitą, lygiai taip, kaip kad sąmonė ir pasąmonė daro įtaką viena kitai. Remdamosi tokiais teiginiais, tarsi ant kokio pamato ėmė formuotis įvairios psichologinės ir psichoterapijos teorijos. Kaip pavyzdys: viena jų – geštalto terapija – pabrėžia visumos (t.y. geštalto - iš vok.k. Gestalt) svarbą, o į žmogų žiūri kaip į visuminį organizmą, susidedantį iš daugelio dalių, susijusių viena su kita taip, kad pasikeitimai vienoje dalyje visuomet lemia pasikeitimus visose kitose dalyse. Geštalte tiek psichologiniai tiek fiziniai procesai yra laikomi tos pačios visumos (asmenybės/organizmo) aspektais: psichologiniai procesai (pvz. konfliktai) matomi kaip aiškiai susiję su fizine išraiška, o fiziniai procesai (pvz. kūno padėtis, raumenų įsitempimas, kvėpavimas, kt.) traktuojami kaip prasmingos asmenybės išraiškos formos.

Taigi, teorijos teorijomis, o praktiškai, taip, kad turėtume realios naudos kasdieniame gyvenime - į kokius kūno ženklus verta išmokti atkreipti dėmesį?

Sakėme, kūno kalba – tai judesiai, gestai, laikysena, veido mimika, balso charakteristikos. Bet jei jau imame galvoti apie savęs paties, o ne kitų žmonių stebėjimą, tai netrukus pastebėsim, kad tų ženklų yra ir daugiau. Tarkim, pabąla ar išrausta veidas, išmuša karštis, išpila prakaitas, ima šiurpas, nukrečia drebulys, pradeda drebėti rankos, kojos tampa lyg medinės, gniaužia kvapą, išdžiūsta burna, žodžiai stringa gerklėje, nuo „saulės rezginio“ į visą kūną pasklinda maloni šiluma ir pan.. Tai taip pat yra kūno signalai, kuriais jis mums kažką nori pranešti. Galbūt: „žmogau, tu juk jaudiniesi“, „dabar išsigandai“, „šito pasakyti tai tu juk iš tiesų negali“, „dabar tau tapo ramu“ ir t.t..

Yra ir dar daugiau signalų, kuriuos gali pasiųsti kūnas. Pavyzdžiui, skausmas. Bet palaukit, -taip ir norisi sakyti, - skausmas juk jau „iš kitos srities“, jis yra ženklas ne mano minčių, bet kokios nors ligos ar negalavimo, ir jis ne rodo kokias nors mano emocijas, o – atvirkščiai – teikia jas, ir, beje, ne pačias maloniausias, ir apskritai, kai ką skauda, tai reikia eiti pas gydytoją arba vaistininką, nustatyti ligą ir ieškoti vaistų tai ligai gydyti... Kaip tik toks požiūris į skausmą, taip pat ir visus kūno negalavimus sako, kad esame įpratę gana griežtai atriboti, kas – kūno, o kas – sielos. Na, bet jei net ir taip, gerai, kad bent juos pastebime, neignoruojame ir vienaip ar kitaip bandome ieškoti priežasčių.

Ir vis tik kaip dažnai mes pasakome – „skauda..., ai , tai – nuo nervų“. Kad įtampa, streso išgyvenimas turi įtakos fizinei sveikatai – paprastai neabejojame. Yra ir specialus terminas – psichosomatika, kurio supratimas, beje, vis dar labai nevienodai aiškinamas. Bendrais bruožais - psichosomatiniais laikomi tokie sutrikimai, kurių pirminės priežastys, sukėlusios fizinius simptomus, yra psichologinės. Pačia plačiausia prasme – nervinė įtampa, streso išgyvenimas susilpnina imunitetą, ir žmogus ima sirgti, o sustreikuoja pirmiausiai ta jo dalis ar vieta, kuri yra silpniausia. Pvz., jei žmogus turi silpną skrandį, vadinasi, patyrus didelį stresą, skrandis jam ir sustreikuos, o jei kitas turi polinkį aukštam kraujospūdžiui, tai susinervinus būtent kraujospūdis ir sureaguos.

Į patį žodį „psichosomatika“ dažnas ir gydytojas, ir pacientas žiūri nerimtai – „ai, tai (tik) psichosomatika, iš tikrųjų juk nieko (nieko rimto) nėra, poilsis, raminanti arbatėlė – ir praeis“. Juk jei nėra fiziologinių pokyčių, o tik skausmas (sunkumas, niežėjimas ir pan.)... tai nieko ir nėra. „Ir nereikia prisigalvoti“, - taip ir norisi pratęsti. Juk iš tikrųjų daug kam pasidaro gėda, kad jis eina ieškoti ligų, kurių nėra, kai tuo tarpu gydytojai turi tiek darbo, ir yra tikrai rimtai ir sunkiai sergančių. Kurį laiką viskas užsimiršta, o vėliau, žiūrėk skausmas jau ir ne be pagrindo - pasirodo, jau susiformavo ir fiziologiniai pokyčiai. Šitaip su taip vadinamomis psichosomatinėmis ligomis nutinka dažnai. Tai, vadinasi, kūnas vis tik nemelavo, o ir „prisigalvoti“ jis juk nemoka – skausmas visada yra signalas, kad kažkas yra ne taip. Net ir tada, kai tyrimų rezultatai nieko nerodo. Tik klausimas – o negerai – tai kur?

Dar Antikos laikais Hipokratas pastebėjo, kad svarbiau yra „suprasti, kas turi ligą, o ne kuri tai liga yra“.

Jau minėtas psichoanalizės pradininkas Z.Froidas psichosomatinių reiškinių prigimtį aiškino taip: nemalonus ir nepriimtinas asmenybei jausmas ar noras yra išstumiamas į nesąmoningą sritį, ir išgyvenamas ne kaip jausmas, o kaip fizinis simptomas. Taigi, tas „negerai“, kurio reikia ieškoti psichosomatinių ligų atvejais, ir kuris yra fizinių simptomų sukėlėjas, greičiausiai slepiasi pasąmonėje jausmų ir norų pavidalu. Jei tik galėtume tuos jausmus ir norus „išjungti“, dingtų ir simptomai. Deja, išjungti negalime, jie ir taip jau yra slopinami, kaip tik todėl ir reiškiasi ne tiesiogiai, o per fizinius simptomus. Bet gerai pagalvoję, tikrai galime sugalvoti kokį kitą būdą – pavyzdžiui, juos pakeisti kitokiais jausmais ir norais. Juk nuo ko priklauso, ko aš noriu? Nagi nuo to, ką aš vertinu. Niekada nenorėsiu to, kas man nėra svarbu. O nuo ko priklauso, kaip aš jaučiuosi, tarkim, kai nuo ryto dargana? Nuo mano požiūrio į darganotą orą, nuo prisiminimų, susijusių su dargana, nuo mano įsitikinimo, koks oras vadinamas blogu, o koks geru. Pačių jausmų ir norų pakeisti negalime, ir prisimenamų faktų negalime pakeisti taip pat, bet galime keisti savo požiūrius ir įsitikinimus. Tas „negerai“ yra ne su pasąmone, ir ne jausmai ar norai yra „negeri“ (kaip tik dėl to, kad mes taip manome, jie juk ir slepiasi), tas „negerai“ yra mūsų įsitikinimuose.

Teoriškai viskas labai gražiai susidėlioja, o praktiškai? Kaip gi sužinoti, kuris tas mano įsitikinimas yra „neteisingas“?

Grįžkime atgal, nuo ko ir pradėjome – prie mokymosi stebėti savo kūno kalbą, įskaitant visus jos signalus, taip pat ir skausmą ar kitus fizinio negalavimo simptomus. Stebėti ir interpretuoti.

Matyt, dėl to, kad ligų nemažėja, nors medicina išranda vis naujų ir vis efektyvesnių kovos su jom būdų, nuolat atsiranda įvairių daugiau ar mažiau keistų ir neretai sunkiai moksliškai pagrindžiamų teorijų ir mokymų, kaip tapti sveikesniu. Žiūrint labai pragmatiškai, net jei ir negali ko paaiškinti, bet jei veikia – kodėl gi ne? Juo labiau, jei ir žalos niekam nedaro.

Taigi, kai kurios teorijos sako, kad net ne dalis, o visos ligos yra psichosomatinės kilmės. Ir jei tik įgusi nuolat stebėti tai, ką kalba tavo kūnas ir interpretuoti tuos signalus, tavo sveikata išties bus tavo rankose. Tiksliau – tavo valioje. O interpretuoti galima, nes tam tikri „neteisingi‘ įsitikinimai „išlenda“ ne bet kokių atsitiktinių, o tam tikrų simptomų pagalba. Kitaip sakant, šios teorijos sako, kad ne dėl bet kokio streso suserga tiesiog silpniausia žmogaus vieta, o kad tam tikras slaptas vidinis konfliktas „išlenda“ tam tikrų fizinių negalavimų pavidalu. Tarkim, anot Lizos Burbo (Lise Bourbeau), Kanadoje įkūrusios mokyklą „Klausykis savo kūno“ ir dirbančios ne tik su klientais, bet ir su psichologais, besimokančiais jos metodo, pūlingo uždegimo priežastis – visuomet užslopintas pyktis, kuris, savo ruožtu, gimdo nusivylimo ir bejėgiškumo jausmą. Tai, kokioje vietoje susiformavo pūlinys, gali padėti nustatyti, su kokia gyvenimo sritimi susijęs šis užgniaužiamas pyktis (kojos – jomis mes turėtume tvirtai stovėti ant materialaus pagrindo; rankos – jomis mes bendraujame, pirštai – jais kažką laikome, įsikimbame, taip pat dirbame darbus; veidas – jį rodome kitiems ir t.t.) O štai niežulys kyla tuomet, kai žmogus kažko labai stipriai nori, bet neleidžia sau to noro realizuoti (pvz., bijodamas įžeisti ar supykdyti kitą), taip pat tuomet, kai žmogus jaučiasi tarsi įvarytas į kampą – tuomet jis tampa labai nekantrus ir sudirgęs. Net slogos priežastis, pasirodo, gali būti ne peršalimas, ir ne čiaudintis kolega, o tai, kad pasijutai pasimetęs, besąs visiškai susipainiojęs kažkokioj situacijoj, nematai sprendimo ir pasiklydai tarp nereikšmingų smulkmenų. Tai yra, kai situacija „blogai kvepia“ – pas laikas susirgti sloga ir „pasiplauti“...

Interpretuoti kūno siunčiamus signalus gali labai padėti nuo senų senovės patarlių, priežodžių pavidalu kaupta liaudies patirtis. Juk neveltui sakoma, pvz., „sulinko nuo sunkaus gyvenimo svorio“ – jei nugaros skausmas neleidžia išsitiesti, žmogus galbūt jaučiasi užsivertęs ant pečių per daug, jam atrodo, kad jis neša ir už save, ir už kitus, kad nieks jam nepadeda ir kad yra išnaudojamas. Kitas priežodis – „iš pykčio gumbas išaugo“ – tai vėl nuoroda į arba pūlinio susiformavimą, arba į auglio atsiradimą.

Kad galėtume interpretuoti, pirmiausiai mes turėtume norėti pastebėti, ir džiaugtis pastebėję kūno siunčiamus signalus, o ne išsigąsti ir imti grumtis su realia ar dar tik įsivaizduojama liga. Kai kovoji, visada kažkas pralaimi. O juk fizinis simptomas – tai tavo paties sau duotas ženklas, kad laikas kiek pasitvarkyti savo įsitikinimų archyve. Tarkim, pajutai sunkumą ar net skausmą ties skrandžiu. Spontaniškai gali kilti mintys „na ir vėl, ir visai ne laiku, dar tas susirinkimas, kaip reiks ištvert iki darbo pabaigos ir pan.“. Geriau būtų pirmiausiai padėkoti savo kūnui, kad atsiuntė tą signalą, kurio tu dar nesupranti, bet labai nori suprasti, o po to pakalbinti jį (skausmą, sunkumo jausmą), stengdamasis išsiaiškinti, kodėl jis atėjo ir ką jis tau nori pasakyti. Galbūt tuos atsakymus išgirsi kaip tarsi savaime kilusias mintis. Pabandyk atreaguoti į jas ir stebėk, ar keičiasi savijauta. Visai tikėtina, kad staiga pajusi, jog labai nenori pasisakyti susirinkime ir manai, kad nesugebėsi suvaldyti situacijos, ir jei taip nutiks, tau bus gėda. „Geriau būtų tau ten neiti“, - gali pasakyti tas nemalonus jausmas skrandyje. Kokiu stebuklingu būdu atėjo tas atsakymas? Iš tiesų, nieko stebuklingo – kai nori pažvelgti tiesiai į savo pasąmonę, ji slepiasi, o kai kreipeisi „aplinkiniu“ keliu kalbindamas savo jausmą skrandžio srityje, pasąmonė atsipalaidavo, panašiai kaip kad įvyksta sapnuojant. Kartais vien įsisąmoninimo užtenka, kad nemalonus simptomas praeitų. Jei ne – reikia „kalbėtis“ su juo toliau. Pvz., „Klausyk, visada galvojau, kad jei nesuvaldai situacijos, tai yra gėdingas dalykas. Pabandysiu pakeisti šį savo požiūrį. Iš tiesų, juk kartais būna neįmanoma visko numatyti, ir ... nieko bloga, jei įvykiai klostosi ne taip, kaip numačiau“.

Jei toks kalbėjimosi pačiam su savimi būdas jums atrodo nepriimtinas, tuomet galite tiesiog užduoti sau keletą klausimų, kaip pataria jau minėta Liza Burbo:

1*Kokiais epitetais geriausiai apibūdinti tai, ką aš jaučiu?

Atsakymas į šį klausimą parodys jūsų santykį į žmogų ar situaciją, kurie išprovokavo problemą.

2*Ko man neleidžia daryti ši liga (nemalonūs pojūčiai)?

Atsakymas padės nustatyti, kokie norai yra blokuojami.

3*Ką mane verčia daryti ši liga (nemalonūs pojūčiai)?

Atsakymus pradėkite žodeliu „ne“. Atsakymas taip pat padės nustatyti, kokie norai yra blokuojami.

4*Jei aš leisčiau sau realizuoti šiuos norus, kaip pasikeistų mano gyvenimas?

Atsakymas padės nustatyti poreikius, kuriuos šiuo metu blokuoja kažkokie klaidingi įsitikinimai.

5*Jei tik aš leisčiau sau būti ... (įrašykite atsakymą į prieš tai buvusį klausimą), kas baisaus ar kas nepriimtina nutiktų mano gyvenime?

Atsakymas padės suprasti, koks požiūris (įsitikinimas) blokuoja tavo norus ir poreikius, taip sukeldamas fizinius simptomus ir problemas.

Jei tuos klausimus susirašysite ant mažo spalvoto lapelio, o jį įsimesite į tą darbo stalo stalčių, kuriame laikote visokias piliules „atsargai“, gal pravers...

Kas tai yra kūno kalba, daugelis esame girdėję. Įvairiuose seminaruose bei kursuose, kuriuose mokoma bendravimo meno subtilybių, raginama atkreipti dėmesį ne tik į tai, ką kalba pašnekovas, bet ir į tai, ką jam bekalbant veikia jo kūnas – judesius, įvairius gestus, laikyseną, veido išraišką, akių judesius ir pan., taip pat ir į balso charakteristikas. Kam viso to gali prireikti?

HR-практика. Управление персоналом: как это есть на самом деле.  2005г. 320 с.

Свергун О., Пасс Ю. и др.

Книга построена на основе реального управленческого опыта ведущих HR-менеджеров российских предприятий и является обобщением практического учебного курса "HR-практикум". В ней описывается ряд авторских методик в области управления персоналом и подходы к формированию конкретных навыков их применения и внедрения. Вы узнаете о ценном опыте профессионалов по презентации своих решений руководству компании, сможете профессионально планировать создание и реорганизацию службы персонала компании с учетом ее стратегических планов и ближайших задач и научитесь говорить на языке, понятном финансовым менеджерам и генеральному директору компании. Иными словами, без отрыва от работы вы будете готовить себя к карьере в службе персонала вашего предприятия.

Nuoroda

Книга построена на основе реального управленческого опыта ведущих HR-менеджеров российских предприятий и является обобщением практического учебного курса "HR-практикум". В ней описывается ряд авторских методик в области управления персоналом и подходы к формированию конкретных навыков их применения и внедрения.

36 стратегий для победы в эпоху конкуренции, 2005г.

Кайхан Криппендорф

В бизнесе давно принято оперировать военной терминологией, но теорию применения военного искусства в рыночных баталиях западный мир открывает только сейчас. И это при том, что на Востоке мудрость победоносных сражений, как на настоящем поле боя. так и в других аспектах жизни, сформулирована более двух тысячелетий тому назад. Сформулирована она в виде 36 стратагем — хитростей, уловок, обманных приемов, позволяющих достичь превосходства в любой сфере, в том числе и в бизнесе. Проанализировав без малого три сотни современных бизнес-кейсов сквозь призму стратагем, автор пришел к выводу, что эти стратагемы сегодня не только актуальны, но и представляют собой эффективные средства конкуренции и победы в сложных деловых ситуациях.

Оригинальный стиль изложения, множество практических примеров, как современных, так и древних, делают эту книгу великолепным источником знаний для маркетологов и руководителей всех уровней.

Nuoroda

В бизнесе давно принято оперировать военной терминологией, но теорию применения военного искусства в рыночных баталиях западный мир открывает только сейчас. И это при том, что на Востоке мудрость победоносных сражений, как на настоящем поле боя. так и в других аспектах жизни, сформулирована более двух тысячелетий тому назад. Сформулирована она в виде 36 стратагем — хитростей, уловок, обманных приемов, позволяющих достичь превосходства в любой сфере, в том числе и в бизнесе.