Profesinės saviugdos klubai

Personalo Vadovų Klubo susitikimas.

Tema - „Krikščionių bažnyčiai kaip organizacijai – 2000 metų: ko galėtų pasimokyti pasaulietinės organizacijos“

Laikas - 2009.12.15, 13.00 – 17.00

Vieta – Vilniaus ortodoksų (stačiatikių) Šv.Dvasios vienuolynas (Aušros vartų g.10)

Tema:

„Krikščionių bažnyčiai kaip organizacijai – 2000 metų: ko galėtų pasimokyti pasaulietinės organizacijos“.

Krikščionių bažnyčia kaip organizacija. Nekintanti esmė  ir kintančios bažnyčios formos. Hierarchija. Pasauliečiai ir bažnyčios darbuotojai. Tarpusavio santykiai: vadovavimas (kylantis iš Dievo ir paremtas meile), paklusnumas, autoritetas, atsakomybė (visi vienoje bažnyčioje ir einame vienu keliu – vienas tikslas, apsprendžiantis kiekvieno veiką). Žmogaus teisės ir pareigos – jų pritaikymas bažnytinėje organizacijoje. Bažnyčios vidaus tvarka, tradicijos ir pasaulietinė valdžia (problemų sprendimas savo tarpe, kreipimosi į pasaulietines institucijas tvarka – vienybės laidas). Asmeniniai dvasininkų ir darbuotojų pasauliečių santykiai – paremti ne tik bendra etika, bet bažnyčios dvasinėmis dovanomis.

Pranešėjas:

Kun. Vitalijus Mockus. Baigė Minsko dvasinę seminariją ir Sankt-Peterburgo dvasinę akademiją. Dirba Vilniaus Šv.Dvasios vienuolyne ir šv. Paraskevos parapijoje. 1996-2004 dirbo Lietuvos ortodoksų (stačiatikių) arkivyskupijos kancleriu (administracinės pareigos – vyskupo padėjėjas administruojant vyskupiją ir kanceliarijos vadovas).

Diskutuosime (kalbėsimės) tokiomis temomis:

- kokie esminiai panašumai ir skirtumai tarp bažnyčios kaip organizacijos ir verslo įmonių;

- bažnyčios kaip organizacijos ilgaamžiškumo paslaptis – ko galėtume pasimokyti;

- kaip bažnyčia prisitaiko prie besikeičiančio pasaulio;

- kuo ypatinga bažnyčios organizacinė kultūra;

- kaip bažnyčia sprendžia savo darbuotojų motyvacijos ir skatinimo klausimus;

- kokius bažnyčios ir tikinčiųjų bendravimo principus galėtų perimti įmonės santykiuose su savo klientais.

Dalyvavimo sąlygos.

Registracija: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai arba 8-676-11433

Personalo Vadovų Klubo susitikimas.

Bendras Mokymo Trenerių Klubo ir Vadovų Saviugdos Klubo susitikimas.

Šiame kolektyve esate naujokas  ir – ką?

Neseniai vienas vyrukas, pavadinkim jį Tomu, geras savo srities specialistas, kone dešimtmetį pragyvenęs užjūriuose, papasakojo savo situaciją, vienu metu tapusią jam kone problema (vėliau vistik viskas sėkmingai išsisprendė):

Taigi, Tomas sugrįžo tvirtai įsitikinęs, kad tai, ką jis gerai moka ir išmano, galės lengvai pritaikyti Lietuvoje. Nes tai – labai nauja, nes tai – sritis, kuri mūsų krašte dar beveik visai „nejudinta“, nes tai – gali padėti verslo įmonėms uždirbti didesnį pelną ir t.t ir t.t.... Kalbėti apie tai jis galėjo ilgai, informacijos iš tiesų turėjo daug, o iškalbos – taip pat. Žodžiams padėjo energingi gestai, primenantys italų ar pietų Amerikos filmų herojų bendravimą, ir taip jau mažai mūsų krašte suprantamai sričiai pikantiškumo dar teikė nežymus, bet vistik juntamass akcentas, o greitas kalbos tempas jokiam pašnekovui neleisdavo ne tik nuobodžiauti, bet ir apskritai per daug atsipalaiduoti...

Tačiau, didžiausiam Tomo nusivylimui, nepaisant jo aktyvių veiksmų ir entuziazmo, niekas nejudėjo – įmonių vadovai kažkodėl nenorėjo ne tik pirkti jo paslaugos, bet ir apskritai ilgėliau kalbėtis apie tai. „Mums gerai ir taip“, - sakydavo. Panašia veikla užsiimantys specialistai taip pat į jį žiūrėjo įtariai, ir, nors kai kuriom jo idėjom ir pasinaudodavę, toliau bendrauti, o juo labiau – bendradarbiauti, nebuvo linkę.

Vėliau Tomas mums prisipažino, kad tuomet jam jau kirbėjusi mintis susirinkti daiktus ir grįžti atgal į ten, iš kur atvykęs: juk – Lietuvoj, tokiam užkampy, nei jis, nei jo kvalifikacija nereikalingi. Žodžiu, nepaisant visų pastangų, Tomas pasijuto nepriimtas.

Pirmiausiai kalbėdamiesi mes aptarėme tai, kad iš tiesų jis, nors ir gimęs, augęs bei mokęsis Lietuvoj, įmonių ir žmonių, kuriuos jis kalbino verslo reikalais, atžvilgiu buvo ne „sugrįžėlis“, o tiesiog naujokas. Po to trumpai pasikalbėjome apie tai, kaip naujokas turėtų elgtis ir ką daryti, kad jis būtų priimtas, ir priimtas būtent toks, kokiu jis save ir norėtų pateikti. Kai susitikome po mėnesio, nustebome – su mumis neskubėdamas, ramiai ir užtikrintai bendravo tarsi kitas žmogus. Na, jis tebebuvo energingas ir kalbėjo gana greitai, bet ... žodžių kiekio jam užteko jau kur kas mažesnio, o žvilgsnis nebebėgiojo nuo vieno objekto prie kito, bet kuo ramiausiai sekė, kas vyksta aplink. Tomas buvo kitoks ir, svarbiausia, į aplinką jis reagavo kitaip. Jis nebesibrovė. Nes jau buvo priimtas. „Taip, viskas gerai, verslas ėmė važiuoti“, - patvirtino ir jis pats.

Kas atsitiko? Ir ką tas žmogus padarė kitaip?

Na, bet pradėkim apskritai nuo naujoko situacijos...

Karts nuo karto mums visiems gyvenimas susiklosto taip, kad vienur ar kitur tenka pabūti naujokais. Įstojame į uždarą klubą, tampame neformalaus būrelio ar kokios nors solidžios organizacijos nariais, nusipirkę naują butą įsiliejame ir į naują namų bendriją, galų gale radę naujų draugų įsigyjame ir naują pažįstamų ratą... Kur bebūtumėt naujoku, pradžioje šiokios tokios įtampos dozės neišvengsite. Tik, žinoma, įtampa tai dar nėra blogai! Juk jei jos bijosite, norėsite, kad ta nelemta naujoko būsena kuo greičiau pasibaigtų, ji, aišku, ir pasibaigs, tik ar būsite pasinaudoję visomis jos teikiamomis galimybėmis – čia jau kitas klausimas. Neseniai internete, viename forume, beieškodama atsiliepimų, kaip žmonės jaučiasi keisdami darbą, užkliuvau už įdomaus pasisakymo, gerokai išsiskiriančio iš kitų – mergina rašė, kad jai labai patinka būti naujoke, kad ta būsena įneša į gyvenimą malonaus jaudulio, „veža“ ir „aktyvina“, ir nors šiuo metu ji neketinanti keisti darbo, su šiokia tokia nostalgija prisimenanti paskutiniuosius kelis kartus, kai tai teko patirti. Jei tai skaitydami stebitės – nieko nuostabaus, nes dauguma žmonių tokios įtampos vengia. Ir vis tik norėtųsi patarti pasinaudoti šios keistuolės išsakytomis mintimis ir pirmiausiai atrasti čia (kaip ir kiekvienoje kitoje situacijoje) kažką, kas „veža“ - kažką labai smagaus ar įdomaus...

Na, bet dažniausiai ir labiausiai tai, lyginant su kitomis situacijomis, tikriausiai jaudina darbo keitimas. Nenuostabu – čia juk praleidžiame tiek daug laiko, o, be to, nuo to, kaip viskas susiklostys, labai tiesiogiai priklauso ir gerbūvis, ir savęs vertinimas, ir apskritai pasitenkinimas gyvenimu. Taigi, esu naujokas kitame darbo kolektyve, ir – į galvą nejučia ateina mintys - kas man patars, kaip elgtis?

Išgirdus tokį klausimą, taip ir norisi paklausti: „Kaip elgtis, kad ... – ką?“. Juk nuo atsakymo į šitą klausimą viskas ir priklausys.

Dažniausiai, kiek teko skaityti straipsnių panašiomis temomis, juose orientuojamasi į tai, kad tas, kam straipsnis su patarimais skirtas, kažkodėl labiausiai turėtų norėti pritapti, patikti ir neapsikrauti per dideliu darbų krūviu. Bet – visgi būkime atviri sau – ko gi iš tikrųjų norime keisdami darbą?

Paprastai norime, kad kažkas būtų geriau nei buvo ten, kur dirbome anksčiau – daugiau uždirbtume, kiltume karjeros laiptais, įgytume daugiau patirties, būtume labiau gerbiami ir vertinami, geriau jaustumėmės dėl kitokio įmonės ar įstaigos psichologinio mikroklimato ir t.t.. Na, kai kuriais atvejais, kai, pvz., dėl šeimyninių aplinkybių tenka keltis į kitą miestą, ir todėl tenka keisti ir darbą, norime, kad ten viskas būtų tiesiog taip pat gerai, kaip ten, kur dirbome anksčiau. Arba – kad jau taip susiklostė – dar geriau.

Galvodami, kaip atsakyti sau į šį klausimą - ko noriu keisdamas darbą – pamėginkite ne tik žodžiais kuo aiškiau susidėlioti savo lūkesčius, bet ir vaizdžiai, tarsi paveikslėlyje tiesiog pamatyti save naujojoje darbovietėje. Paveikslėlis gali ir judėti, tuomet turėsite kažką panašaus į filmuką. Filmuką apie tai, kaip jūs jau po kurio laiko, sėkmingai praėjus adaptaciniam laikotarpiui, gyvenate ir dirbate būtent čia. Šitaip, pasvajodami, įsivaizduokite, ką darote, kaip atrodote (tai netgi svarbiau), kaip bendraujate su kolegomis, vadovais, galbūt – ir su klientais. Svarbu viskas - kokia jūsų veido išraiška, kokie judesiai, ką sakote, kaip jaučiatės. Dar pagalvokite, o kokį gi įspūdį šis žmogus (t.y. jūs) daro aplinkiniams, kaip jį vertina kiti. Ir galiausiai – ar jums pačiam visa tai patinka.

Dabar jau tikrai galite gana aiškiai suformuluoti, ko norite iš tikrųjų. Ir net jei pagrindinė priežastis, sakykim, didesnis atlyginimas ir geresnės darbo sąlygos, galbūt pajusite, kad ta pačia proga visai norėtumėt ir dar šio to -  pvz., nebesijausti kolektyve „amžinai jauniausiu“, kurį galima laikyti vos ne pasiuntinuku, arba atsikratyti prilipusios „atpirkimo ožio“ rolės, o gal – susikurti nebe kruopštaus moksliuko, o draugiško „kompanijos žmogaus“ įvaizdį. Tuomet tegul ir jūsų filmukas būna taip pat ir apie tai – su visom detalėm. „Pasižiūrėkite“ jį savo vaizduotėje vis, beeidamas į naująjį darbą – kad nenutoltumėt savo valia, tegu ir nejučia, nuo savo svajonės.

Na va, o padarius šitą žingsnį, dabar jau galima pamąstyti ir apie tai, nuo ko pradėti ir kokį įspūdį pirmiausiai norite sudaryti naujiesiems savo kolegoms ir vadovams.

Galbūt norite paklausti, ką reiškia – „pirmiausiai“? Manote, nejaugi tie įspūdžiai turi būti du – pirma vienas, o paskui jau kitas, „tikrasis“?

Kaip tik todėl ir siūlome nepamesti ir vis pasižiūrėti savo lūkesčių filmuką – kad tie du įspūdžiai, pirmasis ir „tikrasis“ nebūtų labai jau nutolę vienas nuo kito, ir, svarbiausia, kad pirmasis padėtų antrajam.

Bet kodėl vis tik kalbam apie kažkokį pirmąjį įspūdį?

O todėl, kad... daugelis žinom iš senų laikų atėjusį patarimą: atvykęs ilgesniam laikui į kitą kraštą, nepulk mokyti jo senbuvių, kaip reikia gyventi – pirmiausiai stebėk žmones, suprask ir įsidėmėk jų papročius ir taisykles, pagal kurias jie gyvena; tada išmok tas taisykles ir imk laikytis jų, o tuomet jau galėsi jas ir keisti, siūlydamas naujas, savas. Sako, Aleksandras Makedonietis buvo gerai įvaldęs šį užkariautų kraštų valdymo metodą, ir sulaukdavęs dėl to minimalaus pasipriešinimo...

Taigi, pirmasis dalykas – stebėjimas. Tik jokiu būdu ne stebėjimasis! Pabandykite išmokti stebėti nevertindami to, ką matote. Būkite tarsi videokamera – fiksuokite be komentarų.

Matyk, kas vyksta aplink ir tiesiog priimk tai, kaip neginčijamus faktus. Tai – savita kultūra (nesvarbu - šalies, įmonės, organizacijos...), kuri egzistuoja nepriklausomai nuo to, nori tu, ar ne. Na, ir jei organizacija dar nesubyrėjusi, vadinasi tai turi prasmę. Greit pajusite, kad toks gebėjimas stebėti ir matyti nevertinant yra puikus pamatas pagarbai ir tolerancijai.

Stebėdami galime pamatyti išties daug: kaip kalbama ir bendraujama, kas kam teikia pirmenybę, kada ateinama ir išeinama, kokie žodžiai vartojami, kas (ir kam) galima, ir kas ne. Galų gale – kaip švenčiami gimtadieniai, ir dar daug kitų dalykų. Per tai suvokiame organizacijoje „gyvuojančias“ vertybes, kuriomis tarsi susitarę vadovaujasi dauguma darbuotojų, įskaitant taip pat ir vadovus.

Stebėjimas – tai tarsi buvimas svečiu. Todėl neperlenkite lazdos – kaip sako viena patarlė, svečiu tegali būti tik tris dienas (dvi? keturias?vieną?), vėliau jau tampi dar vienu „šeimynykščiu“, su visom pareigom ir privilegijom, ir taisyklė „kas galima svečiui (naujokui), tas neleistina savam (senam darbuotojui)  ima nebegalioti. O tų „naujoko teisių“ yra bent keletas: esu naujokas, ir tai yra pasiteisinimas - GALIU KLYSTI ; esu naujokas, ir tai yra pagalbos prašymas, kurio negalima nepatenkinti - PADĖKIT, PATARKIT ; esu naujokas, ir tai yra tarsi slaptažodis ar „bilietas“ prisišlieti ir įeiti į norimą kompaniją – PRIIMKIT. Pradžioje jomis naudotis galite, tik, žinoma, ne per ilgai.

Stebėjimas reikalingas ne šiaip sau. Jo tikslas – išmokti taisykles, egzistuojančias organizacijoje, prie kurios norime prisišlieti, kad galėtume imti jų laikytis. Taigi, antras dalykas – prisiderinimas. Trumpai sakant, kai norime susikalbėti su pvz. vokiečiu, kalbame vokiškai, kai kalbiname mažą vaiką, nejučia imame kalbėti „jo kalba“ – guguodami ir švepluodami. Toks prisiderinimas sumažina atstumą, padeda užmegzti kontaktą, jis tarsi signalizuoja tai naujajai aplinkai: „esu draugiškai nusiteikęs jūsų atžvilgiu“ , „jūs man esate priimtini, jūs man taip patinkate, kad net noriu būti panašus į jus“. Ką daryti konkrečiai? Susipažinkite su žmonėmis, įsidėmėkite jų vardus, pasikalbėkite apie kitus, ne darbo reikalus. Taip pat pasakokite apie save, pirmas prieikite susipažinti, taip parodydamas domėjimąsi ir pagarbą tiems, su kuriais ruošiatės kartu dirbti.

Ko gero pastebėjote, kad tai, ką vadiname prisiderinimu, galime vadinti ir „draugiškumo rodymu“. Teisingai. Tik nepersistenkite ir čia – kitaip tai, ką norėjote pateikti kaip draugiškumą, atrodys kaip geriausiu atveju įkyrumas, o gal net ir tam tikras „padlaižiavimas“. Ir, sutikite, ne tik atrodys, bet taip ir bus. Juk nuo tokio suvaidinto perdėto draugiškumo demonstravimo greit pavargsite, ir netrukus viskas apsivers aukštyn kojom – kantrybei trūkus tapsite piktas ir nepakantus.

Nepamirškite ir filmuko, kurį jau turite susikūrę. Dabar, kai jau žinote, kokios taisyklės galioja naujoje aplinkoje, galite ir turite jį pakoreguoti: pasistenkite jame matyti ne tik save, bet ir aplinkinius, jų reakcijas į jus – ką jie jums sako, kaip kreipiasi, kokiu tonu kalba, kaip jums šypsosi, kaip žiūri ir t.t. ir pan.. Gali būti, kad pajusite, jog jūsų idealus savęs vaizdas niekaip nesiderina su tuo, ką esate pastebėjęs naujoje organizacijoje – tuomet arba ta nauja organizacija jūsų, tokio, koks esate (norite būti) nepriims, o ir jūs pats nejaukiai joje jausitės, arba turėsite kažko atsisakyti ir pakeisti savo susikurtą filmuką, drauge, žinoma, keisdamas ir savo lūkesčius. Bet greičiausiai užteks tik kiek pakoreguoti pirminį įsivaizduojamą variantą.

Jei vertybės sutaps, prisiderinti bus lengva. Praktiškai to netgi nereiks specialiai daryti... Ir nieko keisti toliau gali ir nesinorėti. Jei vistik turėsite noro kažką keisti tose taisyklėse, kurių visi čia, naujojoje aplinkoje, laikosi, dabar, kai jau užmegztas kontaktas, bus jau pats metas. Taigi, trečias dalykas – egzistuojančių taisyklių, nuostatų, vertybių keitimas. Jei jau būsite priimtas, jūsų pasiūlymai bus girdimi kaip iš „savo žmogaus“, jumis labiau pasitikės. Čia galite paprieštarauti: savam kaime pranašu nebūsi... Tik jei jau taip, tai tokioje organizacijoje nebūsi tuo pranašu juo labiau tuomet, kai dar tesi nė kojų neapšilęs darbuotojas-naujokas. Jei jau reikalingas autoritetas, jis turi ateiti su kitu, ne naujoko statusu.

Ką konkrečiai galite daryti, kai norite pateikti kitokias - savas, jums labiau patinkančias ar naudingas ir pan. taisykles? Pasakokite istorijas (pvz., „vienoje įmonėje, kur dirba mano draugas...“), pateikite argumentus (jei galite – remdamasis kuo daugiau konkrečių faktų ir duomenų), ypatingai daug dėmesio skirdamas naudos kriterijui; apeliuokite į jausmus („juk esame tokia didelė ir žinoma įmonė...“)...

Dabar prisiminkime mūsų Tomą.

Jis iš tiesų turėjo labai tikslią viziją, ką norėtų daryti grįžęs į Lietuvą, ir to labai siekė. Tačiau stebėti aplinkos, kuri yra čia ir dabar, nesistengė. Kitaip sakant, stebėjo ir stebėjosi, ir atsistebėti negalėjo – kaipgi čia taip, toks nesupratimas, pasaulis jau seniai nuėjo toliau, o tautiečiai tebetrypčioja ir suprasti nenori, mat jų mentalitetas ... ir t.t ir t.t.... O kol nematome aplinkos, apie suvokimą, kas ir kaip galioja šioje aplinkoje, nėra ko nė kalbėti – jo tiesiog nėra.

Prisiderinimas? Tomas matė save, savo galimybes, o derintis turėjo aplinkiniai. Tai ir buvo didžiausia kliūtis, trukdanti rasti savo vietą. Kai Tomas padarė atradimą, jog „pakeisti savo vieno elgesį lengviau nei pakeisti visų aplinkinių reakciją į save“, situacija pasikeitė. Įdomiausia, kad pakeitus savo elgesį, kitų reakcija į jį ir į jo siūlomas paslaugas, taip pat pasikeitė. Be jokių papildomų pastangų. Dabar jo pasiūlymų klausosi ne tik tie, į kuriuos jis pats kreipiasi. Ir jis jiems atrodo nebe „pasikėlęs užsienietis“, o „protingas, pasaulio matęs“ žmogus.

Taigi, Tomas sugrįžo tvirtai įsitikinęs, kad tai, ką jis gerai moka ir išmano, galės lengvai pritaikyti Lietuvoje.

Receptas kaip pasigaminti profesionalumą: žinios + įgūdžiai + nuostatos

Kartą naujokas, atėjęs į vieną iš Profesinės saviugdos klubų ir norėdamas paaiškinti savo atėjimo motyvus, papasakojo seną senutėlę istoriją apie … rojų ir pragarą. Papasakosime mes ją ir jums, na, gal kiek sumodernintą ir prie šių laikų realybės priartintą.

Taigi, gyveno sau žmogelis, didelėje organizacijoje dirbo, ir savo srities (gal – finansų?) specialistas neblogas buvo. Neilgai trukus skyriaus vadovu tapo, bet, nors ir pavaldiniai, ir viršininkai jį vaikščiojančia enciklopedija vadino, jam pačiam vis atrodė, kad kažko dar trūksta iki tikro profesionalumo viršūnės. Juk tiek pačių įvairiausių situacijų pasitaiko, ir tiek jose atsirandančių problemų būtų galima išspręsti greičiau ir efektyvesniais būdais, jeigu tik žinotum - kaip, ir jei nesiblaškytum ilgame ir vingiuotame klaidų ir bandymų kelyje teisingų sprendimų beieškodamas…

Taip jau nutiko, kad ėmė tas žmogelis ir numirė. Pramerkia jis akis jau anapus, ir mato –erdvioje salėje stovi didžiulis apvalus stalas, o aplink jį sėdi žmonės, tokie labai liesi, išsišovusiais kaulais, išblyškusiais ir įkritusiais veidais. Geriau įsižiūrėjęs žmogelis suprato, kad jie tiesiog alkani – taip jų akys blizgėjo bežiūrėdamos į pilną troškintos mėsos ir daržvių, bulvių, ryžių ir dar visokių kitokių skanėstų dubenį, viduryje stalo stovintį. O lūpos ir gomuriai liesuose kakluose taip judėjo, kad buvo aišku, jog jiems tiesiog seilė tįsta į valgį bežiūrint. Visa bėda, kad tas dubuo buvo pačiame didžiulio stalo viduryje - rankomis niekaip nepasieksi… Šaukštus jie tai turėjo, tokius keistus – su ilgais ilgais kotais. Jais lengvai galėjo pasiekti ir semti valgį, bet… kad ir kiek maisto bepasemtų, iki savo burnos niekaip negalėjo prinešti, rankos ilgio tam tiesiog neužtekdavo – tokie ilgi tie šaukštai buvo. Daugelis jau ir nebebandė…

Čia žmogelis pajuto, kaip kažkas tiptelėjo jį už rankos. Netrukus ano pasaulio gidu prisistačiusi būtybė išsivedė jį iš tos keistos salės, uždarė sunkias apkaustytas duris ir jas kuo kruopščiausiai užrakino.

- Kas tai buvo? – paklausė žmogelis.

- Tai buvo pragaras, - atsakė jam palydovas ir rankos mostu parodė jam eiti toliau.

Netrukus jie priėjo prie kitų durų. Už jų, pasirodo, buvo taip pat erdvi salė, labia panaši į jau matytąją. Jos viduryje taip pat stovėjo didžiulis apvalus stalas, o jo centre – garuojantis dubuo. Valgio jame dar kažkiek buvo likę, bet aiškiai matėsi, kad jo jau gerokai nugriebta. Ant stalo gulėjo tokie pat ilgi šaukštai. Tik žmonės, sėdintys aplink, buvo kitokie. Jie atrodė laimingi - buvo linksmi, ramūs, atsipalaidavę. Visi šnekučiavosi, servetėlėmis vis dar pasivalydami nuo riebaus valgio blizgančias burnas. Buvo sotūs, ką tik baigę valgyti.

Žmogelis pilnom nuostabos akim stebėjo šį reginį ir mėgino suprasti, kas gi čia vyksta.

- O tai yra rojus, - paaiškino jam palydovas, - šie žmonės išmoko maitinti vienas kitą.

Kažkodėl norisi tęsti tą istoriją, ir prirašyti jai „laimingą pabaigą“ – apie tai, kaip žmogelis atsigavo iš komos, grįžo į savo darbą ir, jau puikiai žinodamas, ką turi daryti, kad dar profesionaliau galėtų atlikti savo pareigas, ėmė kitaip organizuoti skyriaus darbą. Svarbiausiu jo tikslu dabar tapo mokyti žmones bendradarbiauti, dalintis patirtimi ir idėjomis, padėti vieni kitiems atlikti įvairius darbus, tegu ir tiesiogiai neįeinančius į jų pareigas, o pirmiausiai, žinoma, domėtis viens kito rūpesčiais.

Kodėl prisiminėme šią istoriją? Nagi pirmiausiai todėl, kad nuolat susiduriame su žmonėmis, norinčiais tobulinti savo pačių bei savo darbuotojų profesinį potencialą, ir nuoširdžiai ieškančiais būdų, kaip tai padaryti.

Kaip taisyklė, visuomet, kai tik kalba ima suktis apie profesionalumą, pirmiausiai imame galvoti apie turimas žinias – būtent žinios laikomos pagrindiniu dalyku, kurį reikia duoti ruošiamam specialistui. Na, taip, akivaizdu, nebus žinių, nebus nei nuo ko pradėti, nei apie ką kalbėtis – tu tiesiog nesuprasi tos srities specialistų kalbos. Gerai prisimenu tą laiką, kai prieš gal dešimtį metų pati ėmiausi tvarkyti savo įmonės buhalterinę apskaitą. Žinių apie buhalteriją neturėjau beveik jokių, ir greit supratau, kad entuziazmo ir aritmetikos niekaip nepakaks – aš negalėjau susikalbėti nei su kitų įmonių buhalteriais, nei su mokesčių, sodros ir panašių įstaigų atstovais. Kur ten susikalbėti, net paklausti suprantamai neišeidavo... Taigi, reikėjo pradėti nuo specialių žinių.

Priimant naują darbuotoją, apie jo žinias informuoja mokyklų ar kursų baigimo pažymėjimai, diplomai ir pan.. Taip pat galima surengti apklausą-egzaminą pateikiant tam tikrus klausimus. Ir ja dažnai net labiau pasitikima – juk klausimus galima pateikti taip, kad suprastum ne tik tai, ar pretendentas žino, bet ir tai, kaip jis moka savo turimomis žiniomis pasinaudoti. Kitaip sakant, mums rūpi ne tik profesinės žinios, bet ir profesiniai įgūdžiai bei gebėjimai. Praktika ir patirtis! Kuo daugiau praktikos, tuo labiau lavėja įgūdžiai, kuo daugiau patirties, tuo labiau išmokstame pritaikyti savo turimas žinias. Profesinis tobulėjimas be patirties – niekaip neįsivaizduojamas.

Taigi, žinios ir įgūdžiai – profesionalumo pagrindas. O kuo čia dėta toji istorija apie rojų ir pragarą? Realiame gyvenime iš tiesų neretai nutinka taip, kad ir žinai, na, bent jau, kur tos žinios padėtos – t.y., matai, puodą vidury stalo stovint, ir moki šaukštu naudotis, bet lieki alkanas, nes tavo žinios ir tavo patirtis yra vertingi dalykai, bet jų nepakanka. Ir dažnai trūksta kažko labai nedaug, gal tik požiūrio iš šalies ar kitokios patirties, ką kažkuris kitas kolega tikrai turi. O tai, ką tu žinai ir esi patyręs, gali praversti kitam. Ir jei esi nusiteikęs keistis informacija bei patirtimi, jei pats esi atviras ir nuoširdžiai palaikai tokias bendradarbiavimo idėjas – veiksmas ima vykti. Kaip tik nusiteikimą bei požiūrius ir vadintume nuostatomis. Profesiniam tobulėjimui svarbios ne tik tos nuostatos, kurios išreiškia mūsų požiūrį į bendradarbiavimą. Optimizmas, pasitikėjimas savo jėgomis, prisiderinimas prie pokyčių ir pan. – tai taip pat labiau susiję su nuostatomis nei su žiniom ar patirtimi. Ši, trečioji, profesionalumą sąlygojanti dalis yra bene įtakingiausia, nes valdo ir dvi pirmąsias – žinias ir įgūdžių formąvimąsi. Tik, deja, tai dažnai pamirštame, o jos ugdymu rūpinamės kur kas mažiau. Kaip tik tai istorija apie rojaus ir pragaro palyginimą ir primena.

Dar vienas dalykas – tai pati bendradarbiavimo ir komandinio darbo tema. Kadangi rengiame mokymus įmonėms, dažnai girdime tokį užsakovų pageidavimą – reikia seminaro, kuris padėtų formuoti komandą, t.y., paskatintų darbuotojus konstruktyviai dalintis informacija, bendradarbiauti, dirbti kartu, jausti atsakomybę vienam už kitą ir pan.. Taip išeitų, kad tokios nuostatos visuomenėje yra pageidautinos ir skatinamos. Deja. Jau tiesiog matau skeptiškas skaitytojų šypsenas. Kiekvienas yra atsakingas už patį save; jei nenugalėsi tu, gali taip atsitikti, kad nugalės tave; kad netaptum kempine, labai verta sugebėti laiku atskirti: tai ne mano, tai - tavo problemos; kiekvienam reikia išmokti apginti savo teritoriją ir savo interesus ir neužsikrauti darbų, kurie tau tiesiog nepriklauso... Argi be šių tiesų išsilaikysi šių dienų visuomenėje, kur kasdien susiduriame su tiek konkurencijos? Taigi, optimaliausia, ko gero, būtų kalbėti apie sveiką bendradarbiavimo ir konkuravimo strategijų taikymo santykį. Pranašesniais tampa tie, kurie moka ir gali naudotis ir viena, ir kita. Nelyg abiem savo turimom rankom.

Realybėje tokių idealių „abirankių“ pasitaiko retai. Paprastai mes teikiame pirmenybę arba kairei, arba dešinei, t.y., esame arba kairiarankiai, arba dešiniarankiai. Ir tai net nepriklauso nuo mūsų valios – tiesiog iš prigimties tokie esame. Viskas natūralu ir paprasta, su gamta nesiginčijame.

Egzistuoja asmenybės tipologijos teorijų, kurios teigia, kad ir psichologiniai dalykai, kuriems žmogus linkęs teikti prioritetą, yra mums būdingi iš prigimties. Viena tokių asmenybės tipologijų remiasi K.Jungo ir K.Briggs bei I. Briggs Mayers teorija, kuri iš viso aprašo 16 galimų psichologinių tipų.

Įvairių autorių duomenimis, yra ryšys tarp pasirenkamo darbo pobūdžio bei profesijos ir žmogaus asmenybės tipo. Jį patvirtina tyrimų duomenys. Nenuostabu – akivaizdu, kad tam tikro “sukirpimo” žmonės greičiau nei kiti tampa (o svarbiausia – ir ilgam lieka! ) pavyzdžiui, aktyviais pardavimų vadybininkais. Arba kruopščiais apskaitininkais.

Dirbdami su įvairiomis grupėmis darbuotojų ir seminaruose taikydami minėta asmenybės tipologijos teorija paremtą testą asmenybės tipui nustatyti, pastebėjome, kad iš tiesų tam tikras pozicijas užimančių darbuotojų grupėse vyrauja tam tikri psichologiniai tipai. Kaip tai siejasi su mūsų aptariama tema? Ogi štai – galime pastebėti taip pat ir tam tikrą sąsają tarp požiūrio į aktyvų bendradarbiavimą, keitimąsi nuomonėmis, žodžiu, buvimą “komandos žmogumi” ir profesijos.

Tarkim, atskirų sričių specialistai (pvz., inžinieriai, juristai ir pan., taip pat, žinoma, ir buhalteriai) dažniau priklauso tiems pshichologiniams tipams, kurie ypatingai pasižymi objektyvumu, atsakingumu, pareigingumu, gebėjimu dirbti laikantis sutartų taisyklių. Šie žmonės neretai būna uždaresni, sakykim, už pardavimų vadybininkus, bet už tai didžiumą savo energijos jie nesunkiai nukreipia į savo mintis, todėl geba susikoncentruoti ir ilgai dirbti ties vienu projektu ar užduotimi – tol, kol ras sprendimą ir pabaigs. Įdomiausia yra tai, kad šie, specialistams būdingi tipai yra iš visų psichologinių tipų mažiausiai linkę bendradarbiauti, t.y., jie yra kur kas mažiau “komandiškai aktyvūs” nei visi kiti. Tik nepamanykite, kad tai yra blogai! Kaip tik turimos savybės šiems darbuotojams ir padeda tapti būtent gerais specialistais – patikimais ir atsakingais už turimas žinias savo srities žinovais. Dalykiški, objektyvūs, teisingi, reiklūs ir atsakingi darbuotojai, mokantys laikytis tvarkos ir taisyklių - tai pamatas, ant kurio laikosi visa organizacijos struktūra.

Problema tame, kad gali susidyti tarsi užburtas ratas - pirmiausiai, organizacijai reikia “specialistų”, ir ji juos renkasi. Po to tai pačiai organizacijai prireikia kurti komandą, o kadangi už komandos kūrimą yra atsakingi ir iniciatyvos imasi paprastai vadovai, kurie neretai pasižymi visai kitokiais tipologiniais ypatumais nei specialistai, tai jie tiesiog nesupranta, kodėl šie žmonės, tokie supratingi atlikdami savo funkcijas, taip nenoriai įsijungia į bendrakomandinius organizacijos reikalus.

Iškart norėtųsi patikslinti – iš tiesų juk ne “nenoriai”, o “atsargiai”. Nepatiklumas ir noras patikrinti viską šimtus kartų, taip gelbstintys savo srityje, pasirodo, kituose reikaluose gali atrodyti ne tokie jau patrauklūs bruožai...

Na, bet juk jei ir esate, sakykim, dešiniarankiai, gerai žinote, kad, po truputį treniruojantis, kaire irgi galima išmokti daug ką nuveikti... Tas pats ir su bendradarbiavimu – kai pabandai, ir kai pajunti, kad tai iš tiesų „atsiperka“ ir teikia realią naudą, o, be to, dar yra ir smagu, viskas sustoja į savo vietas. Tikriausiai kaip tik todėl įvairūs specialistai ir buriasi į sąjungas, asociacijas, klubus ar kitokias organizacijas, kuriose gali, kaip tam pasakojime, pasisotinti net ir tuomet, kai turimi šaukštai labai jau nepatogaus ilgio.

Linkime tą principą pritaikyti ir savame darbo kolektyve!

Kartą naujokas, atėjęs į vieną iš Profesinės saviugdos klubų ir norėdamas paaiškinti savo atėjimo motyvus, papasakojo seną senutėlę istoriją apie … rojų ir pragarą. Papasakosime mes ją ir jums, na, gal kiek sumodernintą ir prie šių laikų realybės priartintą.

.

Taigi, gyveno sau žmogelis, didelėje organizacijoje dirbo, ir savo srities (gal – finansų?) specialistas neblogas buvo.

Važiuojame automobiliu. Smagi diena – visi šnekučiuojamės. Greitis – kaip priklauso, diržai užsegti, lempos įjungtos. Bet policija vistiek sustabdo. Vairuotojas atidaro langą, sveikinasi su pareigūnu,… ir aš girdžiu staiga visiškai pasikeitusį jo balsą – drebantį ir netvirtą. Negana to, jo ir rankos kuo aiškiausiai dreba, o pirštai vos sugraibo dokumentus. “Draudimas? Koks draudimas? Aaaa, taip taip, yra…”,

1.Золотые основы

Ant stalo popierių šūsnys su pradėtais darbais. Galvoje grūdasi mintys: „dar reikia", „kaip nepamiršti". Nors galva iš tiesų tuščia. Nesidirba. Pradeda niauktis kaltės, savęs gailėjimo, kad nesiseka, debesys.

Kai dirbti sekasi, susigaudome greitai ir tiksliai, sprendimai priimami lengvai, naujos galimybės aiškiai matomos. Bet būna ir kitaip: kad ir kiek stengtumės, rezultato nepasiekiame.

Звучание тишины. Сборник медитативных притч дзэнских мастеров, Коллектив авторов

Прикосновение к Мудрости через притчу, легенду, сказку, а порой и анекдот - самый демократичный путь познания Истины. Вот почему во всех духовных учениях человечества всегда использовался этот прием.

В предлагаемом читателю сборнике собраны классические притчи, приписываемые различным буддийским Учителям. Но они уже давно преодолели границы учения, в рамках которого были созданы и служат достоянием мировой культуры, обогащая любого человека, прикоснувшегося к их мудрости, вне зависимости от его национальной или религиозной принадлежности.

В предлагаемом читателю сборнике собраны классические притчи, приписываемые различным буддийским Учителям. Но они уже давно преодолели границы учения, в рамках которого были созданы и служат достоянием мировой культуры, обогащая любого человека, прикоснувшегося к их мудрости, вне зависимости от его национальной или религиозной принадлежности.